Žiemos ežerų žygiai. Trečiasis – Karotys

Šią žiemą sekasi kaip niekad – kiekvienas ežerų žygis vis kitokiomis orų sąlygomis. Jei pirmasis žygis buvo pažymėtas saikinga, lengvai praeinama pirmojo sniego danga, tai antrasis įvyko jau po to, kai pietinis ciklonas pripustė 40 ir daugiau centimetrų puraus sniego, kuriuo nebuvo labai lengva bristi. Na, o trečiasis žygis buvo jau esant pliusinei temperatūrai, beveik, beveik ištirpus visam tam gausiam sniegui. 

Kaip visada, planuodami išvyką, rinkomės du ežerus. Trečiam kartui kliuvo Kerotys ir Ešerinis. Deja, iš dviejų įveikėm tik vieną, ir beveik pusė žygio komandos automobilius pasiekė šlapiomis kojomis. Bet apie viską nuo pradžių…

Kaip ir pirmaisiais žygiais, gruodžio 28 dieną rinkomės Vilniuje Antakalnio gale esančioje Viados degalinėje, taip maždaug, kad 9:00 val. pajudėtumėm link Labanoro. Pabradėje sukome į kairę ir vingiuotais bei slidžiais Labanoro keliukais pasiekėm pirmąjį tikslą – Keročio ežerą. Šį kartą prie pat ežero privažiuoti nepavyko. Nors ir buvo miško keliukų, jie dar buvo pasislėpę po sniegu. 

Iki ežero teko eiti kokį puskilometrį. Ėjome iš šiaurinės pusės, būtent ten, kur žemėlapyje matėsi nedidukė pelkutė, ją aplenkėm iš vakarinės pusės. Toliau aplink ežerą ėjome prieš laikrodžio rodyklę. 

Kaip visada – citata iš Wikipedijos, trumpas ežero pristatymas:

Kerotys arba Karotys – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 7 km į pietus nuo Labanoro, Labanoro girioje (Baranavos miške). Kranto linija vingiuota. Ežero ilgis vakarų-rytų-pietryčių kryptimi 1 km, plotis iki 0,49 km. Kranto linija 2,76 km. Ežeras ledyninės kilmės, termokarstinis. Krantai žemi, pelkėti, o pietinis ir šiaurinis – sausi, aukšti. Pakrantės miškingos. Kerotys upeliu jungiasi su vakaruose telkšančiu Duobulio ežeru. Ežeras nenutekantis, priklauso Lakajos upės intako Peršokšnos baseinui. Į šiaurę nuo ežero yra Pakerotės kaimas.

Ežerėvardis Kerotỹs kildinamas nuo žodžių keroti („vešėti“), kerotas („šakotas“), keras („medžio kelmas“).

Atrodytų, nieko ypatingo – nepilni trys kilometrai, miškingos pakrantės… Na, pradžioje taip ir buvo. Kol pagaliau šiaurės-vakarinėje ežero dalyje nepriėjome upeliuko. Lengvai perbrendamas ir šiuo metų laiku (jei ne kiauri guminiai) arba įveikiamas bent kuriuo nuvirtusiu rąstu. 

Eiti, kaip ir dažniausiai pasitaiko prie mūsų ežerų, prie pat ežero ir grožėtis o vaizdais nebuvo galima. Visos pakrantės buvo apaugusios krūmynais. Čia gan stipriai darbavosi ir bebrai, ir medkirčiai. Taigi, užšalusio ežero panorama grožėjomės per šakas. 

Kadangi neseniai buvo prisnigę vos ne pusę metro, ir visa ši sniego masė tirpo, prislėgdama viską, ką tik gali, tai pamatyti kažkokių augalų liekanų, styrančių iš po sniego, nebuvo jokių šansų. 

Beveik apėję ežerą ir jau sukdami link automobilių, pakliuvome į tikrus pelkinius spąstus. Tiksliau gal tai nebuvo pelkė, tiesiog žemumoje esantis miškas. Didžioji dalis sniego dangos jau buvo virtusi vandeniu, susidarę net gi sezoniniai upeliukai. Ir visa tai teko įveikti laipiojant nuo vieno kupsto ant kito. Ši žygio atkarpa gerokai prailgo. Jau kelis kartus manėme, kad teks grįžti atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome – apeiti ežerą pirmyn-atgal. 

Bet vargais ne galais pelkynus įveikėme. Tiesa, ne visi sausomis kojomis. 

Kadangi užtrukome ilgiau nei planavome, o ir beveik pusė komandos sugebėjo sušlapti, Ešerinis buvo paliktas kitam kartui. 

Jogaila Mackevičius