Žiemos ežerų žygiai. Ketvirtasis – Ešerinis
Lietuvoje yra 33 ežerai ir 1 upelis, turintys vardą „Ešerinis”. Mes pasirinkome tą, kuris yra Labanore prie Poviliškių kaimo. Nedidelis ežerėlis, kurio krantinės ilgis tik 1,94 km, o krantai statūs ir „sausi”, apaugę brandžiu mišku, daugiausia eglynais.
Diena išpuolė gana vėjuota, bet lietų žadėjo tik vakarop, tad oras, sakysime, visai pakenčiamas. Juolab, kad keliauti teko mišku, kuriame vėjo beveik nesijautė.
Keliavimas aplink Ešerinį – keliavimas be iššūkių. Aplink visą ežerą išmintas takas, nėra jokių brūzgynų, šabakštynų, neprabrendamų pelkių. Rytiniame kampe keletas pavėsinių, įrengtas paplūdimys. Valanda laiko – ir ežeras įveiktas. Bet ta valanda praeina labai smagiai. Pradėjome aplink ežerą eiti pagal laikrodžio rodyklę nuo rytinio jo kampo. Pietvakarinė jo kraštinė apaugusi daugiausia eglynais, labai daug nudžiūvusių eglių, nemažai nulūžusių ir nuvirtusių.
Vakariniame ežero kampe yra lyguma, panašu, kad anksčiau ji buvo užliejama. Čia miškas gerokai jaunesnis. Per lygumą išsibarstę kažkokie betoniniai pamatai. Panašu, kad kažkas anksčiau bandė čia padaryti pakeltą nuo paviršiaus taką, bet vėliau šios minties dėl kažkokių priežasčių atsisakė.
Šiaurės rytinė kraštinė apaugusi kiek kitokiu mišku. Čia ne vien senos eglės, bet ir šimtametės pušys. Nudžiūvusių eglių nėra (arba kažkas jas spėjo sutvarkyti). Šioje ežero pusėje aktyviai darbuojasi šernai. Vietomis išknisti nemaži plotai. Bet skirtingai nuo priešingos ežero pusės, čia labai nemažai šliaužiančiųjų sidabriukių.
Kadangi ežerą apėjome labai sparčiai, nutarėme dar prasieiti Labanoro pažintiniu taku, esančiu už 15 km. Šio tako turbūt pristatinėti nereikia. Gražiai sutvarkyta 2,6 km ilgio trasa, vedanti pro sengires, pilkapius, žemapelkę, priartėjanti prie Labanoro ežero.
Taigi, viso – 4,5 km. Pats tas pasivaikščiojimo iki pietų atstumas. Dar dešimtukas kilometrų, ir su malonumu vėl išbandėme Vilkasalės virtuvę. Ir… prasidėjo lietus. Pats metas namo.
Jogaila Mackevičius