Žiemos ežerų žygiai. Antrasis – Terpežys ir Žiotelis

Nuo praėjusio žygio daug kas pasikeitė. Šios savaitės pradžioje Lietuvą pasiekė pietinis ciklonas ir gerokai pripustė sniego. Daugumoje vietų sniego dangos storis siekė 40 cm, bet pasitaikė ir gerokai pusmetrį viršijančių supustymų. Bet argi daug sniego gali sustabdyti entuziastingus žygeivius? Nors mūsų gretos dėl įvairių priežasčių išretėjo, žygis vis tiek įvyko. 

Gruodžio 17 dieną, šeštadienį, kaip ir buvome suplanavę, išsiruošėme ir vėl į Labanorą. Sniegas, per kurį nėra taip lengva bristi, kiek pakoregavo mūsų planus. Juose tebeliko Terpežys, bet kaip antrasis ežeras buvo pasirinktas šalia jo esantis Žiotelis (arba Žiotelės ežeras). 

Jau vos įvažiavus į Labanorą kelionė ėmė lepinti vaizdas. Ant medžių besilaikanti baltuma ir pusnys po jais atrodė tiesiog užburiančiai. 

Pasiekus Terpežio kaimelį susidūrėme su pirma problema – nelabai čia buvo kur palikti automobilį. Nei aikštelės, nei poilsiavietės. Teko prisiparkuoti į pusnį tiesiog ant kelio. 

Kaip ir beveik apie kiekvieną Lietuvos ežerą Wikipedija pateikia glaustą informaciją:

Terpežys – ežeras Lietuvoje, Švenčionių rajone, 6 km į vakarus nuo Kaltanėnų, Labanoro girioje (Žeimenos miške). Telkšo giliame, pailgame duburyje. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 0,9 km, plotis iki 0,17 km. Altitudė 148,5 m. Krantai daugiausia aukšti, sausi,apaugę mišku, tik šiaurrytinis galas pelkėtas. Ties pietvakariniu galu už 10 m telkšo Žiotelės ežeras. Terpežio ežeras nenutekantis, priklauso Žeimenos upės intako Luknelės baseinui.

Ežero rytiniame krante įsikūręs kaimas Terpežys. Ežerėvardis Terpežỹs kilęs nuo tokio pat žodžio, reiškiančio „tarpežis, tarpas tarp ežių“.

Ežero kranto linija vos 2,15 km, ir atrodė, kad įveiksime ją nesunkiai. Bet vos įbridę miškan, supratome, kad bus reikalų. Kelionę pradėjome nuo užpelkėjusio rytinio ežero kranto. Jis tikrai nėra sunkiai įveikiamas. Gal vienoje kitoje mūsų išmintoje pėdoje atsirasdavo šiek tiek vandens. 

Įveikę pelkutę, toliau ėjome paežerės mišku. Sniego šiaurinėje  ežero pakrantėje buvo gerokai mažiau nei atvirose vietose, ar, kaip vėliau paaiškėjo, pietiniame krante. 

Keletas Terpežio vaizdų:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasiekę vakarinį krantą, priėjome Žiotelį. Apie pastarąjį jokių žinių internete rasti nepavyko. Tik koordinatės, kranto linija (0,62 km) ir žemėlapis. Jei Terpežį bandėm įveikti, eidami prieš laikrodžio rodyklę, Žiotelį apėjome  pagal ją. Visur tas pats snieguotas miškas. Užpelkėjimas vakarinėje dalyje. Iš ežero lyg ir eina siauras, vienu žingsnių peržengiamas, kanaliukas, nutekantis į nedidelę pelkutę, priaugusią žemų pušelių. Kas toliau – netikrinome. Užpelkėjusioje dalyje koja į sniegą smigo gerokai aukščiau kelių. Bet šis kliūčių ruožas tebuvo gal koks šimtas metrų. 

Žiotelio pakrantės:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi, tarp dviejų ežerų „susukome aštuoniukę”.

Grįžimas kita Terpežio pakrante atgal prie automobilio buvo gerokai sunkesnis. Pietinis ciklonas čia buvo supustęs gerokai daugiau sniego. Be to, Terpežio kaime sodybos taip prisiglaudusios prie paties ežero (ir kai kurios dar ir apsitvėrusios), kad paskutinę atkarpą teko įveikti keliu – nesmagu brautis pro privačias valdas. 

Patys ežerai jau užsitraukę ledu, ir dar užpustyti, nieko ypatingo, apart sniego baltumą. Todėl visas šio žygio grožis atsiskleidė paežerės miškuose. 

Jogaila Mackevičius