Žieminis Balsio ežeras
Balsio ežerą praėjusiais metais teko apeiti net gi du kartus. Abu kartus – klumpaitėms žydint. Aplink ežerą veda stipriai keliautojų savarankiškai ištrypti takai, vingiuojantys čia stačiais jo šlaitais net gi keliais lygiais. Kaip bebūtų keista, takuose nelabai rasi šiukšlių ar kitokio gamtinio vandalizmo pasireiškimo žymių, kiek prišiukšlintos tik poilsinės aikštelės su laužavietėm. Žiemos metu kažkaip visi traukia apatiniais takais, nesikabaroja į šlaitų viršų. Nutariau išbandyti šią trasą ir aš, kaip ir įpratęs, patraukdamas pirmiausia pietine pakrante.
Jau iš pat pradžių supratau, kad kelionė nebus iš lengvųjų. Nors maršrute ir nedidelės kalvelės, bet kai kurie pakilimai ir nusileidimai gana statūs. Kadangi tako sniego danga suplūkta, o orai labai permainingi, temperatūra šokinėja abipus nulio laipsnių, šie nedideli „skardžiai” dabar gerokai slidūs. Taigi, ėjimo tempas nedidelis, nuolatos tenka prisilaikyti ir apsidrausti, tvirtai įsikabinus kokį lazdyną.
Žmonių prie ežero – devynios galybės. Vieni žvejoja ant ledo, išvystę čia net ištisą palapinių miestelį. Kiti tiesiog vaikšto ledu ar aplink ežerą vedančiais takais. Buvo net gi keletas „ruonių”, besimaudančių paplūdimyje. Žodžiu, gyvenimas šioje poilsinėje zonoje verda nuo pat ryto. Todėl eidamas tikrai nesijaučiau vienas gamtos ramybėje.
Po keleto kilometrų priėjau pirmąjį tikslą – antrąją plačialapių klumpaičių populiaciją, kurios didžioji dalis auga eglyne. Sniego beveik nėra, vos keletas centimetrų. Klumpaičių sėklojai išsilaikę statūs, sniego neužspausti – tikra atgaiva orchidėjų mylėtojo akims.
Kiek „pasivoliojęs ant dekučio” ir jas pafotografavęs, patraukiau toliau.
Už kokio šimto metrų turėjau prieiti miškinės lelijos augimvietę. Deja, lelijoms sniegas buvo negailestingas. Neradau nė vienos, tik vieną nulaužtą iš po sniego styrantį kotelį.
Nepavyko pamatyti ir kitų čia pavasarį matytų orchidėjų – rusvosios lizduolės, baltijinės gegūnės, o kiaušininės dviguonės, žinoma, net nebuvo verta tikėtis.
Į balsio ežerą įteka ne vienas upeliukas, kartais tiesiog pakrantėje iš po žemių ištrykšta šaltinis. Žiemos metu jų atrodo kažkaip daugiau, nei atkreipiau dėmesį pavasarinių žygių metu. Labiau išryškėja ir šimtamečiai ąžuolai, augantys aplink visą ežerą. Vasaros metu jie matyt labai susilieja su aplinka.
Keletas valandų kelionės neprailgo, organizmas įsisotino deguonimi, raumenyse dingo kraujo sąstingis nuo sėdimo darbo. Žingsnių nematavau, bet maršruto pažymėjimui buvau įjungęs Komoot programėlę, kuri, kaip žinia, nubraižo nueitą kelią plokštumoje, neatsižvelgdama į pakilimus ir nusileidimus. Pagal ją nuėjau 5,5 km. Bet realybėje, sakyčiau, kokiu kilometru turėtų būti daugiau.
Na, o pabaigai, kaip visada, nedidukė matytų vaizdų fotogalerija.
Jogaila Mackevičius