Aplink Balsio ežerą
Šįkart apie dar vieną žygį aplink unikalų ežerą netoli Vilniaus – Balsio. Žygio data – birželio 4-toji. Nueita 6,8 km, nuvažiuota 61 km. Pats ėjimas aplink ežerą truko keletą valandų.
Aplink ežerą išsiruošėm daugiau ne vandens augmenijos ir gyvūnijos stebėti, bet aplankyti vieną didžiausių Lietuvoje plačialapių klumpaičių augimvietę. Prieš savaitę buvau atvažiavęs į paplūdimį prie ežero ir pamačiau, kad klumpaičių pumpurai jaus skleidžiasi. Reikėjo paskubėti, norint pamatyti jas visame gražume.
Ką apie ežerą pasakoja Wikipedija:
Balsys arba Kryžiokų ežeras – ežeras Lietuvoje, Vilniaus miesto šiaurės rytuose, vienas iš 6 vadinamųjų Žaliųjų ežerų, esančių Verkių regioniniame parke. Ilgis šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi 2,25 km, didžiausias plotis 0,42 km. Yra 0,14 ha dydžio sala vakarinėje dalyje. Giliausia vieta (38,8 m) yra pietrytiniame ežero gale, vidutinis gylis 15,2 m. Paviršiaus altitudė 113,7 m. Ežeras rininės kilmės.
Baseino plotas 3,3 km². Ežeras patvenktas. Jo pratakumas 12 % per metus. Atabradas siauras, iš žvyro ir gargždo. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 5,78 km. Krantai daugiausia statūs, apaugę Kryžiokų ir Verkių miškais. Yra 5 terasos. Iš pietrytinio galo išteka upelis, įtekantis į Riešę. Įteka Nerventuko upelis. Į rytus nuo Balsio ežero driekiasi kolektyvinių sodų masyvas.
Balsys yra populiarus tarp poilsiautojų. Jo pietiniame krante įrengta poilsinė, nuomojamos valtys ir vandens dviračiai, yra paplūdimys. Rytinėje dalyje įrengta ežero apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Balsio šiaurinės pusės vaizdas. Aplink ežerą ir iki jo įrengti dviračių takai.
Balsio vanduo žalsvos spalvos, sekliausia pietvakarinė įlanka, kurioje yra itin retų dumblių augimvietė. Kitur ežero atabradai siauri, dugnas greitai gilėja. Beveik visos jo pakrantės smėlėtos ir tinkamos maudytis, nors itin prišiukšlintos poilsiautojų. Ežeras labai šaltiniuotas, daug povandeninių šaltinių. Yra bebrų, vandens žiurkių.
Žuvys: kuojos, aukšlės, lynai, karšiai, plakiai, lydekos, ešeriai, pūgžliai, karosai (natūraliai nesidaugina), upėtakiai (įleista 2008 m.), unguriai, vėžiai.
Ežerėvardis kilo nuo žodžio balsas („baltas“, plg. balsius, balsis, balsys – „baltas gyvūnas“, dar balsvas).
Gana išsamus pristatymas, nuteikiantis, kad bus galima pamatyti daug įdomybių. Tad ankstyvą rytą, su pirmaisiais saulės spinduliais išsiruošėm prie ežero. Automobilių parkavimo aikštelė buvo tuštutėlė (bet mokama). Ko tik nepadarysi dėl klumpaičių, teks susimokėti.
Nuo paplūdimio patraukėm į dešinę, t.y. ežerą nutarėm apeiti pradedant iš vakarinės pusės. Kiek paėję pamatėme praardytą tvorą. Matyt aplinkosaugininkai stengiasi apsaugoti klumpaičių augimvietes. Labai naivus sprendimas, nes ir kitos augimvietės pusės jokios tvoros nėra. O ežeras – poilsiautojų labai pamėgta vieta, aplink jį marširuoja tikrai nemažai žmonių. Todėl natūralu, kad tvora ilgai neatlaikė. Manau, dar prisidėjo ir žvejai, mėgstantys čia daugiau „dėl sporto“ nei dėl laimikio pasėdėti įmerkę meškeres.
Už kokių penkiasdešimt metrų pamatėme pirmąsias orchidėjas – rusvąsias lizduoles. Nelabai gausiai jos augo iš abiejų šlaitu vingiuojančio keliuko pusių. Po kiek laiko pasirodė ir pirmosios pavienės plačialapės klumpaitės. Einant jų vis gausėjo, kol pagaliau – pirmas didelis keras. Prie jo stabtelėjom ilgėliau, nes toks pirmas. Suskaičiavom 14 žiedų.
Akį džiugino ne tik klumpaitės: žydėjo ožekšniai, sinavadai, žiedinius pumpurus iš gelmės kėlė lūgnės, po nuvirtusiais medžių kamienais šešėliuose pliuškenosi kuojos, savo atžalą „ganė“ kragas, pamatėme vieną kitą kiaušininę dviguonę.
Kurį laiką klumpaičių neužmatėm, bet jos ir vėl ėmė rastis tai vienoje, tai kitoje tako pusėje. Dažniausia aukščiau tako ant šlaito. Ir pagaliau priėjom ją – didžiąją augimvietę. Kurį laiką stovėjom atvipusiais žandikauliais. Vaizdas tikrai kerintis.
Klumpaitės čia buvo labai skirtingose „pažangos stadijose“. Jau buvo viena kita bebaigianti žydėti, dauguma tik pražydusios, o buvo ir tokių, kurios atrodo ne taip senai ir pradygo. Čia užtrukome dar ilgiau…
Lyg ir tikslas pasiektas. Girdėjau, kad einant toliau iki pat pliažo klumpaičių „nėra“. Nutarėm patikrinti šiuos duomenis.
Po kiek laiko priėjome miškinės lelijos augimvietę. Augalų nedaug, gal koks tuzinas. Ir žydėti jiems dar buvo anksti. Labiausiai pažengusios tik pradėjo tiesinti žiedynkočius.
Greitai įsitikinom, kad ir toliau klumpaičių galima rasti. Deja, jos pavienės. Tokių pavienių augalų radom aplink visą ežerą. Taip pat kur ne kur pasirodydavo ir lizduolės. O viename apšviestame mažame natūraliame paplūdimėlyje radom ir baltijines gegūnes. Taigi, aplink ežerą 4 gegužraibinių rūšys. Bet net neabejoju, kad kiek vėliau rastumėm čia ir skiautalūpių.
Tie mistiniai viena nuo kitos nusirašančiose enciklopedijose minimi labai reti dumbliai tai šiurpinis žvakidumblis (Lychnothamnus barbatus). Nežinau tik, ar čia juos mes užmatėm priekrantėj.
Tradiciškai šiemet – visos kelionės nuotraukų galerija:
Apibendrinant – žydinčios klumpaitės čia nustelbia viską. Taip pat reikia pastebėti, kad jokių duobučių, likusiu iškasus augalus, ar pačių augalų išmindžiojimų nesimato, nors pro augimvietę praeina nemažas žmonių srautas.
Jogaila Mackevičius