Medvarlių savaitgalis Renavo dvare

Nors skelbimą birželio 12 dienos apie medvarlių apskaitą Renavo dvare patalpinau kitoje svetainėje, vis gi pačios medvarlės labiau pagal tematiką tinka Tvenkinuke. Ir kaip visada 2021 metais, prie vieno pagrindinio žygio tikslo (medvarlių apskaitos) prisidėjo dar keletas papildomų – vis tiek jau važiuojama ta kryptimi. Taigi, šį sykį, ne tik medvarlės, bet ir Babėnų karjero orchidėjos, vizitas pas draugą į Akademiją pažiūrėti jo bonsų kolekcijos, Siberijos apžvalgos bokštas, Platelių ežero pakrantė. Ir tik po to – medvarlės. Tada kitai dienai suplanuotas lankstas Žemaitijoje pažiūrėti dar keleto orchidėjų rūšių.

Wikipedija Bėbėnų karjerą pristato gana išsamiai:

Babėnų karjeras – karjero tvenkinys Kėdainių rajone, Kėdainių miesto šiauriniame pakraštyje, 5 km į šiaurę nuo miesto centro, Babėnuose, į dešinę nuo 195 Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys kelio. Yra U raidės, atgręžtos į rytus, formos. Į centrinę dalį įsiterpia ilgas pusiasalis. Pietiniai krantai statūs, skardingi, apaugę Babėnų mišku. Šioje pusėje yra smėlio paplūdimys. Rytiniai krantai statūs, apaugę mišku ir nendrių sąžalynais. Vakariniai taip pat statūs, apaugę plačia (>10 m) nendrių sąžalynų juosta, apstatyti gyvenamaisiais namais. Šiauriniai krantai lėkšti, taip pat apaugę nendrių ir meldų sąžalynais. Ilgis iš vakarų į rytus 510 m, plotis apie 470 m. Gylis 2–3 metrai, pakrantės seklios. Altitudė 48,3 m. Šiaurės rytiniame pakraštyje, šalia Babėnų karjero iškastas nedidelis lygio reguliavimo tvenkinėlis, kurio vanduo nuteka 2,6 km ilgio upeliu į Nevėžį.

Iškastas 1950–1953 m. Eksploatuotas kaip smėlio ir žvyro telkinys. Tvenkinys įrengtas 1986 m. Iš paviršinio žemės sluoksnio sudaryta kalva, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į karjerą. Čia buvusios 22 sodybos iškeldintos (daugiausia į Babėnus II). Dabar Babėnų karjeras naudojamas kėdainiečių rekreacijai, taip pat žvejybai (yra lydekų, lynų, karosų). Nendrių ir meldų sąžalynuose veisiasi vandens paukščiai.

Iš tikrųjų, vaizdas, kurį pamačiau vos atvažiavęs, man labai patiko. Nors nuo žvyrkelio visos pakelės ir miškeliais neuždengtos pievelės buvo padengtos storu dulkių sluoksniu, vaizdas čia tikrai atrodė rekreacinis. O ir aplinka prižiūrėta, žolė nušienauta, šiukšlių nesimatė.

Vos atvažiavęs ir išlipęs iš automobilio, pamačiau pirmąsias orchidėjas – baltijinę gegūnę (Dactylorhiza baltica) ir šalmuotąją gegužraibę (Orchis militaris). Pirmosios slapstėsi tarp pakrantės nendrynų ir šienaujamos pievos, ir atrodė gana gaiviai, pilname žydėjime. Antrosios buvo pačioje pievelėje, pradedančios nužydėti.

Vėliau apėjau kelkraščiu šiaurinę karjero dalį ir pakelės šlaituose radau ištisus sąžalynus šalmuotųjų gegužraibių. Ant saulės pražydusios jau atrodė varganai, vieną kitą radau ir visiškai „nukepusią“. Kuo daugiau pavėsio, tuo vėliau prasideda šalmuotųjų žydėjimas, tuo gražiau jos vis dar atrodė man apsilankius.

Eilinį kartą tokiose augimvietėse pamačiau ir vandalizmo apraiškas – daugybę duobučių, likusių kažkam iškasus orchidėjas. Vietomis vienam žydinčiam augalui teko dvi duobutės. Kraupu! Kažkas arba sugalvojo perkelti šią augimvietę kitur, arba vykdo komercinę veiklą, pardavinėdamas Raudonosios knygos augalus. Kameros, manau, čia labai pagelbėtų susekti niekadėjus.

Eidamas puslankiu į pusiasalį, atkreipiau dėmesį, kad čia nemažai albinosinių augalų formų – pieviniai katilėliai, ežeiniai. O ant šlaitų ir aplinkinių kalvų gausiai prižėlę erškėčių.

Pačiame pusiasalyje šalmuotosios gegužraibės jau buvo išsislapsčiusios nendrynų pakraščiuose. O pievelėse – baltijinių ir raudonųjų (D. Incarnata) gegūnių duetas. Tiesa jos labai žemos, vos beišlendančios iš taip pat žemos žolės. Vėliau apsilankę žmonės piktinosi, kad šiose pievose gegūnės buvo masiškai išskintos, matyt puokštėms.

Kitas gamtinis maršruto taškas daugiau nei už 200 km nuo Babėnų karjero. Tai – Siberijos apžvalgos bokštas.

Bokštas pastatytas ant Cidabro kalno ir yra 15 metrų aukščio. Iš bokšto matyti Platelių ir Beržoro ežerai, Siberijos pelkė – viena vertingiausių pelkių Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbta telmologiniu draustiniu, Beržoro kaimas, pietinė Platelių miestelio dalis, Liepijų miškas.

Galerijoje pateikiami vaizdai einant link bokšto ir užlipus į jį. Nors iš paties bokšto matėsi Siberijos pelkė, bet įžiūrėti, kas ten žydi, nebuvo įmanoma. O kadangi prasidėjo lietus, nesinorėjo leistis žemyn ir braidyt po šlapią žolę. Tad apsiribojau tik gražiais vaizdais iš viršaus. Kažkaip jau keletą metų nepavyksta pasižiūrėti į Siberijos pelkę iš arčiau.

Lietus įsismarkavo ir kitas taškas tebuvo Platelių ežero pakrančių stebėjimas pro automobilio langą. Todėl labai nedelsęs nutariau pasukti Renavo dvaro link, iki kurio nuo Platelių apie 40 km.

Vaizdas nuo Platelių ežero pakrantės

Daug išsamios informacijos galima rasti Renavo dvaro internetiniame puslapyje struktūrizuotai šią informaciją pristato ir Wikipedija:

Renavo dvaras – dvaras ir jį juosiantis parkas Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Renavo kaime, ant Varduvos upės kranto. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Dvaro miško parke ošia gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė, taip pat Daugiavaikė liepa.

Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų dvaru, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas.

XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, garsėjęs pomėgiu sodininkauti. Dvaras pagarsėjo sodu ir apie 18 ha angliško stiliaus parku. Buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai <…>

Dauguma renginio dalyvių susirinko anksčiau, spėjome dvarą ir parką apžiūrėti prieš medvarlių apskaitą. Vėliau Deividas Makavičius aprodė susirinkusiems patį dvarą, išklausėme ir pranešimo apie medvarlių atsiradimą Renavo dvaro apylinkėse.

Kadangi nebuvo aišku, pavyks mums pamatyti medvarles ar ne, renginio organizatoriai pasirūpino iš anksto, kad galėtumėme susipažinti su gyvūnu, kurį stebėsime gamtoje. Buvo pagauta viena medvarlė, ir renginio dalyviai galėjo ją apžiūrėti, nusifotografuoti, net palaikyti rankose. Kartu pamatėme ir daugiau varliagyvių bei vabzdžių, pagautų dvaro teritorijoje.

Anksčiau buvo manoma, kad Lietuvoje gyvena paprastoji medvarlė (arba europinė medvarlė, Hyla arborea), bet dabar specialistai linkę manyti, kad tai vis gi rytinė medvarlė (Hyla orientalis) – medvarlinių (Hylidae) šeimos varliagyvis. Kūnas 3-4,5 (5) cm, svoris 3,5-7 g. Gyvena netoli vandens krūmuose ir medžiuose tarp lapų. Aptinkamos pamiškėse, krūmuotose pievose, sodybose. Neršia nedidelėse kūdrose. Aktyvi prieblandoje. Minta vabzdžiais bei kitais bestuburiais. Lietuvoje labai reta rūšis, saugoma Berno konvencijos – II kategorija. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Natūraliai medvarlės gyvena pietrytinėje šalies dalyje, kur eina jų šiaurinio paplitimo riba. Renavo dvaro medvarlės greičiausiai atsirado „pabėgusios” po jų re-introdukcijos bandymų Latvijoje.

Visiškai sutemus patraukėme ieškoti medvarlių gamtoje. Pasisekė mums ir išgirsti, ir pamatyti, o kai kam ir užfiksuoti.

Mums bestebint medvarles prisistatė netoliese kaimynystėje gyvenusi moteris. Gavome barti, ko palei jos daržus šliaužiojam patamsiais. Kadangi tikslas buvo pasiektas, nutarėme nekurstyti aistrų ir patraukėm patikrinti kitų dvaro balų. Deja, ten buvo tylu.

Tad ant lieptelio per per Varduvos upę stebėjome šikšnosparnius. Renavo dvarko teritorijoje aptinkama 12 iš 14 Lietuvoje fiksuotų šikšnosparnių rūšių. Įdomu buvo stebėti juos echolokatoriaus pagalba, kartais pavykdavo ir pamatyti tamsoje.

Pramogos tuo nesibaigė. Susirentę šviesos gaudyklę, toliau dar keletą valandų stebėjome atskrendančius naktinius vabzdžius. Tik oras tapo netinkamas, nemenkas vėjas stipriai trukdė šiems stebėjimams, užtrukusiems gal iki 2 valandos nakties.

Kitą dieną, sekmadienį, birželio 13-ąją galima buvo į valias išsimiegoti. Kadangi aš daugiau vyturys nei pelėda, pabudau vis tiek gana anksti, nuvažiavau į artimiausią degalinę kavos, apžiūrėjau Renavo eglę – didžiausią eglę Lietuvoje. Tada laukė kolektyviniai vėlyvieji pusryčiai su gardžia kiaušiniene, įvairios vietinės floros ir faunos fotosesijos. Apie pietus dalyviai nutarė skirstytis ir mes patraukėme miško keliukais link Mažeikių. Kodėl miško? Nagi todėl, kad vienoje vietoje dar stabtelėjome pasižiūrėti bebaigiančių nužydėti vyriškųjų gegužraibių (Orchis mascula), žalsvažiedžių blandžių (Patananthera chlorantha), o ties Mažeikiais mūsų laukė ir šalmuotosios gegužraibės, dar labiau apvytusios nei Babėnų karjere. Bet čia jos auga pakelėje, saulėtoje vietoje.

Nuo Mažeikių link Naujosios Akmenės – pusšimtis kilometrų, į kelionę patraukiau jau vienas. Tikslas – Naujosios Akmenės plačialapių klumpaičių populiacija, garsėjanti savo įvairove.

Atvažiavęs kažkaip sumaišiau pasaulio puses ir patraukiau į priešingą nei turėjau. Einu, einu, tik gervės rapsuose ir lizduolės pamiškėse. Tada, pasitikslinęs, apsisukau ir greitai priėjau klumpaičių augimvietę. Deja, visos išskirtinės formos jau buvo nužydėjusios. Žydėjo tik „standartiniai“ žiedai. O ir gausumas man nepasirodė labai didelis, kaip kad buvau informuotas. Reikėtų šią augavietę aplankyti kiek ankstėliau.

Toliau sekė ilga kelionė namo, ir kelias buvo toli gražu ne „autostradinis“, su kas trejetą-penketą kilometrų besikartojančiais mažais miestukais.

Viso per savaitgalį nužygiuota 18 km, nuvažiuota 848 km, pamatyta viena lyg šiol nematyta varliagyvių rūšis, stebėti neakivaizdiniu būdu šikšnosparniai, susipažinta su dviem naujom orchidėjų rūšim. Galima užskaityt.

Jogaila Mackevičius
Viliaus Kairio vaizdo įrašas