Vilsos kriokliai

Jei norėtumėte rasti informacijos apie Vilsos upelį internete, vargu ar ką besužinotumėte. Wikipedijoje ji minima tik vieną kartą Neries intakų sąraše. Kitas pavadinimas – Sumakas (visai kaip ugnikalnio Ekvadore), bet ir su šiuo pavadinimu nieko daugiau nepešite. O ir ko norėti, tai viso labo tik 1,7 km ilgio upelis. Taigi, paieškos baigsis informacija, kad tai kairysis Neries intakas, kurio inventorizacijos numeris 12010610, o baseino plotas 3,9 kv. km. 

Išgarsino šį upelį Neries regioninis parkas ir kelionių po Lietuvą portalai. Kodėl? na, todėl, kad tai – upelis, turintis gana aukštus kaip Lietuvai krioklius, tekantis giliu slėniu, prikritusiu didžiulių medžių virtuolių. Vaizdai neįtikėtinai gražūs visais metų laikais. Todėl reklamos upeliui ir netrūksta. 

Nuėjau pažiūrėti Vilsos krioklių žiemą, gruodžio 3 dieną. Spaudė nedidelis, septynių laipsnių šaltukas, buvo kukliai pasnigta. Būtent tokiu metų laiku ir tokiom sąlygom geriausia yra keliauti palei išraiškingus vingius turinčias upes ar ežerus. Tada netrukdo medžių lapija, ir gali laisvai stebėti kintančio peizažo grožį. 

Surinkus paieškoje „Vilsos kriokliai”, nesunkiai galima atrasti koordinates ir instrukcijas, kaip nuvykti. Miške, už kelių šimtų metrų nuo upelio yra automobilių stovėjimo aikštelė kokioms penkioms mašinoms. Nuo jos skelbimas liepia eiti pėsčiomis. Yra rodyklės, todėl pasiklysti neįmanoma (pažymėtas net didysis Vilsos krioklys, kad jo nepraeitumėm nepastebėję už takelio vingio).

Atvažiavus, pasistačius automobilį ir pradėjus eiti link Vilsos, iš karto krinta į akis sužalotos pušys. Kadaise čia iš jų gana intensyviai rinko sakus. Vietomis sakai rinkti iš kiekvienos pušies, taigi, šie medžiai su kaupu „atidirbo” chemijos ir parfumerijos pramonei. 

Už kelių šimtų metrų prieiname Vilsą (Sumaką). Čia upelio pakrantėje jau ištryptas lankytojų takelis, kuriuo nesunku eiti grožintis paties upelio vingiais. Taip galima nueiti iki pat jo žiočių, kur jis įteka į Nerį ir kartu su jos vandenim greitai pasislepia už posūkio. 

Man atrodo, kad tokie Neries intakai kaip Bražuolė, Saidė ar Vilsa savo pakrantėse turėtų pražįsti šimtais aukštųjų gegūnių. Deja, nė karto šių orchidėjų man čia pamatyti neteko. Neteko ir dabar prie Vilsos aptikti nė menkiausio jų pėdsako. Bet gal geriau apie tai būtų spręsti vasarą. 

Ši mintis man kilo vos pradėjus eiti upelio pakrante. Bet apie vidurį kelio teko jos atsisakyti. Visa upelio vaga, esanti giliame slėnyje, buvo prikritusi šimtamečių virtuolių – ėjimas ja būtų tikrai nelengvas, nuolatos reikėtų ropštis į šlaitus ir išvirtusius medžius kažkaip apeiti. 

Po tokio neilgo pasivaikščiojimo grįžtantiems į Vilnių galėčiau rekomenduoti pietus Karališkoje kibininėje, esančioje prie pat autostrados. Man labai patiko toks pasivaikščiojimo ir pietų derinys. 

Ir pabaigai kviečiu pasižiūrėti nuotraukų galeriją, sukurtą einant į vieną pusę link Neries. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jogaila Mackevičius