Ežerinė lobelija, Lobelia dortmanna

Kas sieja ežerinę slepišėrę ir ežerinę lobeliją? Ogi tai, kad Lietuvoje jos niekada neauga tame pačiame vandens telkinyje. Todėl viename radę slepišėrę, lobelijos patraukėme ieškoti kitame. 

Ežerinė lobelija (Lobelia dortmana), remiantis Raudonosios knygos informacija:

Lietuvoje buvo rasta tik Ešerinio, Girutiškio, Keročio, Salinio ir Salaičių ežeruose (Švenčionių r.). Girutiškio ežere neberandama nuo 1972 m.

Taigi, belieka keturi ežerai Švenčionių rajone. Kažkodėl pasirinkome Ešerinį. Nors prie jo telmologinis draustinis, kuriame žydint lobelijoms lankytis kaip ir nebūtų galima. Norėjome pasižiūrėti draustinio ribas, bet vienintelis šaltinis internete, svetainė Saugoma.lt, kaip jai ir įprasta nuo pat atsiradimo, tuo metu neveikė. Tad nusprendėme rizikuoti, juolab, kad vienas Ešerinio ežero kraštas jau nebuvo pelkėtas, tad logiškai draustinis turėtų būti kitoje jo pusėje. 

Ežerinė lobelija yra 50–70 cm aukščio vandens augalas. Trumpi povandeniniai lapai sudaro skrotelę.  Švelniai melsvi, faktiškai balti, žiedai sudaro retas, kyšančias virš vandens kekes. Žydi birželio pabaigoje, liepos mėnesį. Auga rūgščiuose arba neutralios reakcijos, minkšto vandens ežeruose, kuriuose nėra  gausu maisto medžiagų. Šių ežerų pakrantės gali būti užpelkėjusios, tačiau lobelijos auga smėlėtose seklumose iki pusės (kartais vieno) metro gylyje. 

Labai keista, kad faktiškai iki pat vietos mus išvedė Google navigacija, kuri paprastai tokių keliukų, kuriais važiavome. Net palydovinėje nuotraukoje šiaurės rytiniame ežero krašte matosi aikštelė. Joje įrengtas pažintinis stendas, yra laužavietė. Tai galutinai mus įtikino, kad čia ne telmologinio draustinio teritorija.  

Atvažiavus išėjau pramankštinti kojų iki ežero. Ir čia suveikė labai griežta buvimo gamtoje taisyklė: „Niekur neik be užtaisyto fotoaparato“. Praleidau milijono vertės kadrą: vienoje pusėje, įsibridus iki pilvo, tiesiog lobelijų sąžalyne po ežero tolius žvalgėsi briedė. Deja, kol fotoaparatas atsidūrė mano rankose, briedės nebeliko nė kvapo. 

Žygio metu, liepos 13-tą dieną, lobelijos jau buvo nužydėjusios beveik iki pusės žiedyno. Bet tai netrukdė nei estetinei žvalgybai, nei fotosesijai… 

…ir net gi pafilmavimui po vandeniu. 

 

Kadangi vieta buvo gana turistinė, nutarėm čia ir užkasti. O pasistiprinę, patraukėm pasižiūrėti, kaip lobelijoms sekasi Keročio ežere. Ir va čia – antra nesėkmė. Pasikliovę navigacija iki šiol, gerokai ja nusivylėme. Ji mus vedžiojo zigzagais po Labanorą beveik dvi valandas. Sukom ratus ir niekaip neišvažiuodavom nei prie Keročio, nei į kokią „aiškesnę“ vietą. Dažniausiai atsidurdavom kokiuose pelkynuose ar kelią būdavo užvirtęs neatkeliamas medis. Vidury miškų aptiktas vikšrinis traktorius atrodė gana mistiškai ir tik sustiprino nuojautą, kad esam rimtai pasiklydę.

Galiausiai (net sunkiai patikėjome tokia sėkme) išvažiavome vėl prie Ešerinio lobelijų aikštelės. Tada patraukėme link geresnio kelio tais pačiais miško keliukais, kuriais atvažiavome. O Kerotį nutarėm aplankyti kitais metais, ar kada nors…

Jogaila Mackevičius