Ežerinė slepišėrė, Isoetes lacustris

Į šių metų „turiu pamatyti“ sąrašą jau viduržiemy buvo įtraukta ir ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris). Tai – slepišerinių (Isoetaceae) šeimos slepišerių (Isoetes) genties augalų rūšis. Priklauso sporiniams induočiams. Slepišerinių pasaulyje žinoma apie 190 rūšių. Lietuvoje auga tik viena rūšis.

Ežerinė slepišerė užauga iki 20 cm aukščio. Turi tamsiai žalius, standžius į tankią puokštę suaugusius lapus. Lapai siauri ir ilgi (8-20 cm ilgio ir 0,5-2 mm pločio), kiekvieno lapo pamate yra sporų maišelis. Stiebas labai trumpas, tiesiog jungia šaknis su lapais. Šaknys dichotomiškai šakotos. Tiek sporofitas, tiek gametofitas autotrofiniai organizmai. Vyrauja sporofitas. Gametofitai vienalyčiai, trumpaamžiai, vystosi lapų pažastyse. Išskirtinis slėpišėrinių bruožas – jų gametofitai visą gyvenimą nepalieka sporos dangalo, tai užsitikrindami sau papildomą apsaugą. Auga švariuose ežeruose su smėlėtu dugnu, įprastai rūgštokame vandenyje.

Lietuvoje taip pat galėtų augti ir šerinė slepišėrė (Isoetes echinospora), nuo ežerinės besiskirianti peršviečiamais lapais ir kitokiu makrosporos dangalu. Šeriuotoji slepišėrė randama Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

Bet mes nutarėme, kad geriau „žvirblis saujoj, nei jautis lankoj“ ir apsiribojome ežerine slepišėre. Jos paieškos buvo didesnio žygio po Labanoro girią ir aplink ją dalis. Startas – kuo anksčiau, iš namų pajudėjome penktą ryto. Nuo Vilniaus iki Molėtų, po to dar geras kelio gabalas vingiuotu Labanoro asfaltu bei žvyrkeliais.

Slepišėrės ir buvo pirmasis žygio tikslas. Numatę buvome du ežerėlius. Vienas bevardis, netoli Rašių (artimiausias kaimas Vilkasalė). Nuo vieškelio toli eiti nereikėjo, bet ežeras iškart pasirodė įtartinas. Slepišėrės mėgsta mineralinį gruntą, o čia viskas panašėjo į pelkėjimą su atitinkamu dumblinu ežero dugnu. Gausūs pelkinių žinginių sąžalynai bylojo apie maisto medžiagų gausą. Apėję ežerėlį smėlėto kranto neradome. Neradome ir kur įsibristi – visa pakrantė buvo pelkėta. Gal jos ten kažkur giliai (slepišėrės auga nuo 0,5 iki 2 m gylyje)? Bet jokių įrankių augalams iš dugno ištraukti neturėjome, o ir nenorėtume jais pasinaudoti. Juk ežerinė slepišėrė plūduriuoja vandenyje. Ją ištraukus, reiktų ir pasodinti atgal, kitaip augalas vargu ar įsitvirtins ir augs toliau. Tai būtų per didelė auka vien mūsų smalsumui patenkinti. 

Nieko čia nepešėm, bet samanose (matyt po jomis buvo pasislėpęs pūvantis kelmas) aptikome ne taip dažnai sutinkamą gleivūną Bredfeldia maxima.

Antrasis ežerėlis – Ešerinis prie Paešerės kaimo. Labanoro gyventojams akivaizdžiai pritrūkę fantazijos duodant ežerams vardus. Kur pasisuksi, pilna „Ešerinių“ ežerų. Tad pasakymas „slepišėres auga Ešeriniam“ gali įvesti daug sumaišties ir bereikalingų klajonių. 

Kita problema – kur tik geresnis ežero krantas, ten ir „nutūpta“ gyventojų – senbuvių ar naujakurių. Ir visi taip prie tų ežerų prisiglaudę, kad pakrante nepraeit, tik prabrist. Bet mes buvom atkaklūs, šiaip ne taip per aplinkinius brūzgynus prasibrovėm iki vandens. Ežeras iš kart pasirodė perspektyvesnis, labiau mūsų tikslui tinkamas: smėlėti krantai, pušynas iki pat ežero, jokių pelkėjimo požymių, o pelkiniai žinginiai pavieniai ir labai „pavargę“.

Spėjimai pasitvirtino, šį sykį mūsų laukė sėkmė – iškart pamatėm pilną pakrantę mūsų ieškomų augalų. Deja, jie neaugo smėlėtame dugne, o buvo išrauti  ir mūšos priplakti prie kranto. Kas keli žingsniai vis po kuokštelį. Išsiaiškint, kame čia reikalas, taip ir nepavyko. Viena iš versijų: juos rauna vandens paukščiai. 

Bet būtent šis reiškinys mums ir leido slepišėres pamatyti. Smėlėtame dugne kiek akys užmato neradom nė vieno augančio augalo, matyt jie bus pasiskirstę giliau. 

Taigi, fotosesija buvo su vandeninio sodininkavimo pagrindais. Kad nufotografuoti, mes išrautus augalus susodinome apšviestame ežero pakrantės ruože. Kol darbavomės, mus atidžiai stebėjo smalsi lydekaitė. 

Trumpas filmukas „Slepišėrės po vandeniu“:

 

Pirmasis kelionės tikslas pasiektas! Toliau laukė antrasis, ne mažiau įdomus – ežerinė lobelija.

Jogaila Mackevičius