Aukštaitijos šaltiniai

Ir pagaliau – trečioji „Sidabrinė ekspedicija“. Gegužės 15 dieną, taip pat šeštadienį – Aukštaitijos šaltiniai. Kadangi po pirmųjų dviejų žygių prie mūsų prisijungė ir daugiau kompanijos, išaugo ir mūsų apetitai, t.y. suplanuotų objektų skaičius. Dabar jų buvo net 19:

  1. Cirkliškio pažintinis miško takas
  2. Medišionių liepos
  3. Lino verdenės šaltinis
  4. Liepų pavėsinė
  5. Bėčiūnų ąžuolas
  6. Kazitiškio ąžuolas ir parkas
  7. Rudoji versmelė
  8. Degučių pažintinis takas
  9. Šveicarkos šaltinis
  10. Antalieptės šaltinis
  11. Šavašos pažintinis takas
  12. Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola
  13. Žalsvasis šaltinis
  14. Troškūnų girininkijos arboretumas
  15. Karalienės liūnas
  16. Abromiškio atodanga
  17. Vetygalos atodanga
  18. Daumantų atodanga
  19. Kavarsko Šv. Jono šaltinis

Ir pačių šaltinių Aukštaitijos kryptimi buvo daugiau – net penki.

Iš pat pradžių maršrutas atrodė neįgyvendinamas, bet kodėl gi nepabandžius. Startavome 6:30 Antakalnio gale esančioje Viados degalinėje ir po valandos keturiasdešimties minučių, įveikę beveik 100 kilometrų pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – Cirkliškio dvarą. Manoma, kad pats dvaras statytas apie 1976 metus, vėliau po pusės amžiaus buvo rekonstruotas. Dabar šalia klasicistinio dvaro išlikusi savotiška akmeninė ledainė ir kalvės pastatas.

Aplink dvarą yra daugiau nei 30 ha ploto parkas, pkuriame matėme daug labai senų įspūdingo dydžio medžių. Nuo dvaro iki Cirkliškių piliakalnio apie 400 metrų vingiuoja pažintinis takas, kuriuo mes ir patraukėme. Gamta buvo jau labiau pabudus nei pirmojo žygio po Dzūkiją metu, akį džiugino gerokai daugiau ir įvairesnių žydinčių augalų. Egzotiškiausios jų turbūt buvo belapės rausvai violetiniais žiedais išsiskiriančios gegužinės žvynašaknės, augančios kartais po vieną, kartais susispietusios į nemažas grupeles. Atviresnėse vandens telkinių pakrantėse apie savo būsimą žydėjimą jau pranešė puplaiškiai.

Priėję piliakalnį neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik į ant jo užsiropšti. Tik nieko ypatingo neradome. Kur ne kur mėlynavo našlaitės. Visur nors vangiai, bet akiai nemaloniai rangėsi ką tik prabudę po žiemos ramybės šliužai, išsibarstę tarp šviežios pavasarinės žalumos, kurios dabar su kiekviena diena vis daugėja.

Cirkliškio takas nėra žiedinis, nuėję pirmyn, turite tuo pačiu maršrutu grįžti atgal. Ir čia, jau pačios kelionės pradžioje paaiškėjo mūsų planavimo klaidos, kurios vėliau lėmė aplankytų objektų skaičiaus sumažėjimą. Jei planuosite maršrute pažintinius takus, nepamirškite pasidomėti, žiediniai jie ar ne. Ne žiediniai takai prailgina apsilankymo juose laiką dvigubai.

Tuo pačiu taku grįžę prie dvaro, apėjome jį, apžiūrėjome tikrai įdomią kūgio formos ledainę. O pievoje priešais dvarą atradome valgomųjų briedžiukų augimvietę, kurioje tarp grybų vangiai ropojo stambi rupūžė.

Cirkliškio dvaras ir parkas
Pavasariniai žiedai
« 27 »

Kita stotelė vos už kelių minučių kelio. Tiksliau ne stotelė, o stabtelėjimas prie Medišionių liepų. Anksčiau jos buvo laikomos gamtos paveldo objektu, bet 2018 metais iš paveldo sąrašų išbrauktos kaip neatitinkančios kriterijų. Tai tiesiog graži didelių liepų alėja pakelėje.

Pravažiavę liepas netrukom privažiuoti pirmąjį iš pagrindinių žygio objektų Lino verdenės šaltinį. Nors galime rasti informaciją, kad prie šio šaltinio vieta sutvarkyta ir pritaikyta lankymui, deja, automobilius teko palikti tiesiog šalikelėje.

Nors vieta tikrai graži. Tuo galėjome įsitikinti kiek paėję Sėtikio ežero pakrante. Lino verdenės šaltinis kiek pakilęs virš ežero lygio, stabilus, nekeičiantis savo versmių padėties. Vandens debitas virš 5 litrų per sekundę. Šaltinis gražiai įrėmintas akmenine užtvanka. Šalia pavėsinė, dviračių laikikliai, suoliukai.
Šaltinio vanduo visada pastovios 8C temperatūros, neužšąla ir žiemą per didžiausius šalčius.

Šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paminklu 1985 metais.

Lino verdenės šaltinis
Lino verdenės šaltinis
« 10 »

Kadangi mūsų tikslas ne stovyklauti, o aplankyti kuo daugiau gamtos objektų, atlikę privalomus fotosesijos reikalus, patraukėme link sekančio kelionės tikslo – Rudosios versmelės. Bet pakeliui mūsų dar laukė Liepų pavėsinė, Bečiūnų ąžuolas ir Kazitiškio parkas.

Liepų pavėsinė jau mena daugelį metų. Kadaise Civinskių Šventos dvare ją buvo bandoma suformuoti iš 30 medžių. Ne visi jų išliko, dalis senai nunykusi. Medžiai buvo formuojami prie jų kamienų rišant sunkius daiktus, taip stengiantis, kad medžiai augdami įgautų tam tikra formą. Deja, nustojus juos kryptingai formuoti ir su amžiumi, medžiai pradėjo augti kaip jiems labiau tiko. Iš viso sumanymo liko tik didelių medžių žiedas.

Šalia pavėsinės Valdo Bubeliavičiaus skulptūra „Laima“ labai papuošia aplinką.

Liepų pavėsinė
« 4 »

Penktasis žygio taškas – Bėčiūnų ąžuolas. Šis Bėčiūnų kaime esantis senolis sulaukė 350 metų, buvo 5 metrų storio ir 22 metrų aukščio. Deja, 2017 metais ąžuolą išvertė vėtrą. Vietinės iniciatyvos deja medis atgimė nuostabiu meno kūriniu. Bet nuotraukos papasakos geriau, nei žodžiai.

Beičiūnų ąžuolas
« 14 »

Tarp Lino verdenės ir Rusvosios versmelės mūsų objektai laiko požiūriu buvo išsidėstę kas keliolika minučių. Tad greitai pasiekėme sekantį – Kazitiškio parką. Kazitiškio kaimo pietvakarinėje dalyje, prie Gilučio ežero nuo XVII a buvo dvaras, šalia kurio dviem šimtmečiais vėliau atsirado 4 ha užimantis atsirado parkas, laikomas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Parkas keliomis terasomis leidžiasi link Gilučio ežero, jame gausu senų medžių. Vienas jų Kazitiškio ąžuolas.

Pagaliau atėjo laikas antrajam mūsų žygio tikslui Rudajai versmelei. Ją radome ne iškarto. Nuorodos rodė vieną, navigacija – kitą. Bet atradome.

Šaltinio aplinka kėlė daugiau pasigėrėjimo nei pats šaltinis (debetas 2,21 l/s). Na, rudžių prisotintas vanduo ir sklindantis geležies kvapas nelabai ir gali sukelti kažkokį estetinį pasigėrėjimą. O štai šalimas esanti sugriuvusi nenaudojama pirtelė atrodė tikrai mistiškai.

Nors šaltinis paskelbtas saugomu dar 1985 metais, aplinkinė infrastruktūra lankymui nepritaikyta. Net nuorodoje atstumas iki šaltinio nurodytas klaidingai.

Rudoji versmelė
« 7 »

Degučių pažintinis takas, esantis Gražutės regioniniame parke, pristatomas kaip nuostabus visais metų laikais. Panašu, kad taip ir yra. Būtent atvažiavę čia, tako pradžioje, poilsio aikštelėje prie Samanio ežero ir užkandome. Meniu buvo trijų rūšių nedideli kibinukai ir daržovių sultinys. Bet buvome taip išalkę, kad nė vienas nesusiprotėjo nufotografuoti vaišių stalo.

Tako forma panaši į aštuonetą (taigi, galime užskaityti, kad jis žiedinis, nes pro tą pačią vieta eiti netenka), ilgis – 2 km. Bet panašu, kad čia jei eitume tiesiąja nuo tako pradžios iki pabaigos ir atgal. Mums pasirodė jis ilgesnis. Gal todėl, kad buvome ką tik pavalgę. Take įrengta 14 tvarkingų informatyvių stotelių.

Įdomu būtų take apsilankyti vasarą. Vienoje pelkių yra atviras vandens plotas – akivaras, ir panašu, kad ten galėtų būti skendenių. Pačiose pelkėse neabejotinai auga ne viena orchidėjų rūšis. O degučių piliakalnis – tikra tako puošmena.

Nuostabūs čia ir elninių šiurių kilimai. Pelkių pakraščiuose dailūs kadagiai bei įmantriai išsiraičiusios nedidukės pušys. Apypelkio miškeliuose jau pamatėm penketo centimetrų aukščio bedygstančios aukštąsias gegūnes.

Būtent šiame take, prie akivaro, pakėlėme skraidyklę į orą ir pasidarėme grupės nuotrauką.

Degučių pažintinis takas
Takas be pelkės - ne pažintinis takas....
« 17 »

Toliau – Antalieptės ir Šveicarkos šaltiniai.

Antalieptės šaltinis

Antalieptės šaltinis nėra įtrauktas į Lietuvos šaltinių TOP10, todėl prie jo, kaip ir prie Antalieptės hidroelektrinės tiks stabtelėjom akimirkai „kliktelt“ fotoaparatais.

Tikrasis tikslas – Šveicarkos šaltinis. Baltijos aukštuma, Sėlių kalvynas. Šaltinis yra kairiajame Šventosios krante. Apie 1,5 metro duburyje kunkuliuoja keletas didesnių ir daugybė mažesnių versmių. Trykštantis besimaišantis vanduo ir daugybė prikritusių eglių kankorėžių sudaro verdančios sriubos įvaizdį. Šaltinis už 40 metrų įteka į Šventąją.

Kadaise prie Šveicarkos šaltinio buvo galima privažiuoti labai arti. Dabar kelias labai „išmaltas“ ir duobėtas, pravažiuojamas nebent su traktoriumi.

Už kokių kelių šimtų metrų, nusileidus šlaitu žemyn, galima pamatyti akmenį „su pėda“. Aplinką labai puošė šaukščių sąžalynai. Ant medžių kamienų užmatėme ne vieną nubudusį driežą. Kadangi oras dar nebuvo labai šiltas, driežai „lakstė neskubėdami“ ir mums pavyko juos įamžinti.

Šveicarkos šaltinis
« 15 »

Patį šaltinį filmavome ir po vandeniu.

Lyg vieno pažintinio tako negana (o jų šiandieną jau buvo keletas), toliau maršrute dar vienas, turbūt pats sunkiausias – Šavašos pažintinis takas. Takas įrengtas vaizdingiausioje upės dalyje – žemupyje. Čia vanduo kas kilometrą krenta 8-11 metrų. Kaip tikroje kalnų upėje.

Takas labai kalvotas, eiti juo reikia susikaupus, nes kai kuriose vietose tikrai pavojinga – galima nesunkiai nugarmėti brūzgynais žemyn. Take 6 informaciniai stendai, pačiame gale – stovykla, kurioje galima aptarki kelionės įspūdžius.

Šavašos pažintinis takas nėra žiedinis, todėl nukeliavus 1,5 km pirmyn, tą patį kelią reiks sugrįžti ir atgal. Tačiau galima nebesikarstyti kalvomis, o grįžti paprastu miško žvyrkeliu.

Šavašos pažintinis takas
« 16 »

Po tokio „alpinizmo“ pusvalandis mašinoje pervažiuojant į kitą tašką atrodė tikra atgaiva. Atgaiva, bet ne paguoda, nes kitas buvo Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola (ir vėl teko lipti į kalną).

Kadaise čia buvo žvyro karjeras. Eksploatuojant naudingas iškasenas buvo atkasi didžiuliai iš kelių frakcijų susiformavę luitai. Tokie luitai susiformuoja požemiuose vykstant sudėtingiems hidrocheminiams procesams, kurių metu išsikristalizuoja kalcitas. Požeminiams vandenims pasiekus laidų ir poringą žvyro sluoksnį kalcitas išsikristalizavo, tvirtai sulipdė smėlio, žvyro, gargždo nuogulas ir susidarė toks darinys, vadinamas konglomeratu.

Užlipti ant atodangos nebuvo psichologiškai sunku, nes jau esant apačioje buvo aišku – iš viršaus vaizdas dar gražesnis. O iš skraidyklės – pasakiškas.

Šeimyniškių atodanga
Privažiavom
« 16 »

Dabar jau tikrai atėjo laikas pailsėti, iki sekančio tikslo važiavom ne pilnas dvi valandas. Tai – Žalsvasis šaltinis – didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas (gylis 20 metrų) Lietuvoje. Šaltinis labai jaunas, atsiradęs įgriuvus smegduobei apie 1960 metus. Šaltinio vanduo įteka į Lėvens upę.

Jau saulelė vakarop. Ir štai dabar teko sukaupti visas dvasios jėgas, valią, nepasiduoti liūdesiui ir…  atšaukti visą eilę tarpinių maršruto stotelių (Troškūnų girininkijos arboretumą, Abromiškio atodangą, Vetygalos atodangą, Daumantų atodangą, Kavarsko Šv. Jono šaltinį). Nespėtumėm aplankyti nė vienos jų, nes turėjome pasiekti Karalienės liūną kol dar šviesu ir nusifotografuoti prie jo.

Kas beliko, taip ir padarėme.

Karalienės liūnas – turbūt pats neestetiškiausias iš visų mūsų aplankytų Aukštaitijos šaltinių. Tai mano akims – tiesiog bala. Pasiekti jį galima nuo Anykščių medžių lajų tako mašinų stovėjimo aikštelės, bet mus navigacija atvedė iš kitos pusės. Teko jau apytamsiu mišku, išmaltu miško keliuku žingsniuoti nemažą kelio atkarpą, po teistis stačiais laipteliais žemyn nuo ganėtinai aukšto kalno.

Gerai, kad šiuolaikinė fototechnika ir be blykstės sugeba sugaudyti šviesos likučius.

Visos jėgos atrodo ir paskendo tame Karalienės liūne….

Grįžome tuo pat keliu jau visiškoje tamsoje.

Štai ir baigėsi pats ilgiausias ir objektais gausiausias iš trijų Sidabrinės ekspedicijos žygių – Aukštaitijos šaltiniai. Viso per dieną nuėjome apie 24 kilometrus, nuvažiavome 513. Maršrutas šį kartą kažkuo priminė širdelę.

Jogaila
Jurgos, Arūno, Giedriaus, Jogailos nuotraukos