Žemaitėjė šaltinė

Antrasis „Sidabrinės ekspedicijos“ (arba VSTT „Šaltinių žaidimo“) žygis, kuris kaip ir pirmasis taip pat buvo šeštadienį, gegužės 8 dieną – Žemaitijos šaltiniai. Stotelių buvo mažiau, o važiavimo – daugiau.

Viso maršrute nusimatėm penkias stoteles, kurių trys buvo tikslinės šaltinių žaidime, o kitos – papildoma kultūrinė programa:

  1. Juodlės pažintinį taką,
  2. Svilės šaltinius,
  3. Menčių klinčių karjerą,
  4. Burgerių priešpiečius,
  5. Karpėnų klinčių karjerą,
  6. Šmitos versmes,
  7. Lopaičių šaltinį.

Taigi, startas šeštadienį šeštą ryto – ir pirmyn į kitą Lietuvos galą. Ties Kryžkalniu – dešinėn, o ten jau iki Juodlės vieni niekai, tik pusšimtis kilometrų.

Juodlės ežeras yra vienas nedaugelio ežerų mūsų krašte, kurį sukūrė žmogus iš suvargusio, baigiančio sunykti, užpelkėjusio ledyninio ežerėlio. Buvo pastatyta užtvanka ir pakeltas vandens lygis. Taip atsirado nors ir negilus, bet visgi ežeras su keletu užpelkėjusių salų vidury.

Ežero, šalia kurio įsikūręs Juodlės kaimas, ilgis 0,9, plotis 0,6 km. Dauguma šlaitų statūs, vienoje pusėje yra užpelkėjimas. Aplink ežerą nutiestas pažintinis takas su 12 stotelių, supažindinantis su Ilgos kraštovaizdžio draustinio vertybėmis. Tako ilgis 4,5 km. Taip pat take yra paukščių stebėjimo bokštelių, medinių lentučių tako atkarpa su apžvalgos aikštele į pelkę.

Gegužės pirmas dešimtadienis dar nepasižymi bundančios gamtos vaizdais. Sutikome vieną kitą varlę, saulės atokaitoje besišildantį skruzdžių „kamuolį“. Seklesnėse kranto vietose vandens paviršių jau bandė pasiekti lūgnių lapai. Pelkėje iš žiemos miego bunda tuklių skrotelės. Daug kadagių ir dekoratyviai išsiraičiusių žemaūgių pušų pelkės pakraštyje. Ramiame užutekyje dar prie dugno plūduriuojantys alijošiniai aštriai.

Nors įrengti stebėjimo bokšteliai, paukščiais Juodlė mūsų nenustebino.

Paskutinėje maršruto atkarpoje gan įspūdingai šniokštimu pasitiko didžiulė bebrų užtvanka.

Juodlės pažintinis takas. Nuotraukų galerija
Šiek tiek žalumos priekrantėj po vandeniu
« 40 »

Puspenkto kilometro ilgio takas visiškai nenuvargino ir pasibaigė gana greitai. Manau, todėl, kad nelabai buvo kur dairytis ir stoviniuoti.

Panašiai tiek, kiek tęsėsi Juodlės pažintinis takas, mums teko pavažiuoti link antrojo mūsų žygio taško – Svilės šaltinių. Puiki parkavimosi aikštelė, pavėsinė, gera prieiga prie šaltinio, informaciniai stendai. Šiam taškui netrūko nieko.

Svilės šaltinių epicentras – tai kokių 10 kvadratinių metrų „bala“, kurios dugne kelios dešimtys versmių. Viskas atrodo, lyg kunkuliuotų aliejus keltuvėje. Visas šaltinių plotas apie 2 ha, o versmių – daugiau nei šimtas. Visas ištryškęs vanduo nuteka pusketvirto šimto metrų ilgio Svilės upeliu į Ventos-Dubysos kanalą.

Šaltinių fotosesijos netrunka ilgai, bet čia buvo ir povandeninis filmavimas, ir į orą pakeltas dronas.

Svilės šaltiniai. Nuotraukų galerija
« 5 »

 

Bevažiuojant link šaltinių užmatėm nuorodą į Vėžalių (Perkūno) akmenį. Tik keli kilometrai – nutarėm pasižiūrėti. Pakeliui pravažiavom vietinės reikšmės smėlio karjeriuką, gražiais stačiais šlaitais ir kiek į kalnus panašėjančiu peizažu. Perkūno akmenį rasti nebuvo sunku, visur buvo nuorodos, šalikelėj prie akmens – informacinis stendas.

Vėžalių (Perkūno) akmuo. Nuotraukų galerija
Vietinis smėlio karjeriukas pakeliui
« 3 »

Remiantis Kurtuvėnų regioninio parko informacija

Akmens ilgis 5 m, plotis – 4 m, aukštis – 2,5 m. Karo metu vokiečių kareiviai bandė atkasti visą akmenį, bet didelė dalis jo taip ir liko po žeme. Akmuo stovi ant aukštos Perkūnkalnio kalvos viršūnės, Šilkalnių geomorfologiniame draustinyje. Legendos byloja, kad po akmeniu bandė slėptis nelabasis, kurį norėjęs nutrenkti Perkūnas, akmenį suskaldė. Akmens plyšyje auga storas šermukšnis. Pasakojama, kad prie akmens buvo kūrenama Šventa Ugnis ir aukojamos aukos. Anksčiau kalva buvo neapaugusi medžiais ir nuo jos matėsi Šatrija.

Toliau mūsų laukė virš 80 kilometrų gryno važiavimo, kol pasiekėme Menčių klinčių karjerą. Tai – turbūt vaizdingiausia šio žygio vieta. Mums taip neįprasti yra tokie kalnų ir skardžių vaizdai.

Menčių apylinkėse klintys pradėtos kasti dar 1932 metais. Pradžioje cukraus pramonei, po to jų panaudojimas plėtėsi. Yra kelios karjero dalys (senasis – neeksploatuojamas, ir naujasis – veikiantis).
Pirmiausia apsilankėme senojoje karjero dalyje, kuri užtvindyta. Pasikarstėm šlaitais, pafilmavom iš oro, pavaikščiojom skardžių pakraščiais. Atradom Raudonosios knygos grybą – boheminį aukšliavarpį.

 

Tada patraukėm į naująją karjero dalį. Pasivaikščiojimo čia nedaug. Bet dar aukštesni kalnai bei skardžiai. Vasarą paaiškės, kad tie kalnai apaugę šaltalankiais ir juodauogiais šeivamedžiais, nuostabiai atrodančiais žydėjimo metu.

Naujojoje dalyje radom nuostabią pievelę, su skaidriomis šviesiai rusvomis, anksčiau nematytomis skruzdėlėmis ir viena šalia kito augančiais retais augalais – paprastąja tukle ir raktažole pelenėle. Šie augalai augo visiškose klintyse, nors turėtų labiau mėgti rūgščią durpę. Vasarą šiose vietoje pamatysim begales baltijinių gegūnių. Bet dabar gamta dar miegojo.

Menčių klinčių karjeras. Nuotraukų gelerija (40 nuotraukų)
Senasis karjeras
« 44 »

Karjero vaizdai taip užbūrė, kad nutarėme prie visos emocinės euforijos pridėti dar ir vizinę – papietauti būtent čia. Todėl grįžome į senąją karjero dalį ir stovėjimo aikštelėje surengėm burgerių vakarėlį. Kaip tyčia, lyg ženklas iš viršaus, kad metas atsikvėpti, prapliupo lietus.

Pasisotinę kaip tikri gurmanai, jau visiškoje euforijoje patraukėme link kito karjero – Karpėnų.

Deja, čia sėkmė mus apleido. Kad ir kaip blaškytumėmės navigacijos vedini, prie paties karjero tiek, kad galėtumėm pažvelgti į jo vidų, mes nepriartėjom. Kadangi dar laukė du šaltiniai ir netrumpas kelias (taip po 80 kilometrų iki kiekvieną), nutarėm šio karjero „šturmą“ palikti sekančiam kartui. O kol kas prisiminimams liko tik „Karpėnų kaminai“, matomi nuo Menčių karjero pakrantės.

"Karpėnų kaminai"

„Karpėnų kaminai“

Antrasis iš trijų žygio šaltinių – Truikinų šaltinis, arba Šmitos versmė. Portalas pamatyklietuvoje.lt, besiremdamas skouds.lt informacija, pateikia tokį šio šaltinio aprašymą:

Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5 – 6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis“ apie pusantro metro pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį.

Melioratoriai, sausindami aplinkinius laukus, į šaltinius suvertė akmenis, tačiau šaltiniai išliko ir tebedžiugina savo gyvybingumu. 1974 m. per upelį buvo sumūrytas tiltas iš akmenų, įrengti suoleliai, laipteliai, ant skardžio pastatytas „pasakų namelis“, kurio balkonas buvo nukreiptas į garsiojo Šmitos šaltinio pusę. Aleksandrijos mokykla turi gražią tradiciją – kasmet prie Šmitos šaltinio praleisti paskutinę mokslo metų dieną. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. 1999 m. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Truikinų šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu objektu. 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.

Ankščiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai (anksčiau buvo gilesnis). Manyta šias dvi „akis“ sujungti ir pastatyti užtvanką su malūnu, bet planai nebuvo įgyvendinti. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių. Su tuo siejęsi ir nemaža apeigų, kaip antai motinos specialiai čia kūdikius prausdavę. Beje, padavimų detalės liudytų ir apie gyvulių aukojimus versmei.

Labai graži, sutvarkyta vieta. Ir begalės baltažiedžių plukių aplinkui esančių kalvų…

Šmitos versmė. Nuotraukų galerija
Šmitos versmės
« 9 »

 

Paskutinioji stotelė – Lopaičių šaltinis. Vėl nustebino tvarka vos atvažiavus. Didelė gerai įrengta mašinų stovėjimo aišktelė, tvarkingas iki šaltinio vedantis medinis takas. Tako pradžioje – paminklas žemaičių kunigaikščiui Vykintui. Einant link šaltinio, kairėje stūgso 210 metrų aukščio Lopaičių piliakalnis. Manoma, kad čia XIII a. stovėjo kunigaikščio Vykinto pilis. Visa ši vieta laikoma šventviete, kurioje dar galime rasti ir pilkapių, ir didžiulių riedulių. Piliakalnio papėdėje randama senovės namų apyvokos daiktų liekanų.

Deja, pats Lopaičių šaltinis įspūdžio nepaliko – labai jau jis suvaržytas, įrėmintas į vamzdį. Nors tikima, kad jo vanduo gydo nuo daugybės ligų.

Lopaičių šaltinis. Nuotraukų galerija
« 7 »

Viso žygio metu nuėjome kiek daugiau nei 12 km, nuvažiavome 818 km. Žemėlapyje maršrutas atrodė taip:

Atrodo, daugiau darbavosi automobilis, nei mes žygiavome…

Jogaila
Arūno, Giedriaus, Jogailos nuotraukos