Dzūkų šalciniai

Dzukų šalciniai – pirmasis „Sidabrinės ekspedicijos“ (arba Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos „Šaltinių žaidimo“) žygis, kuriam išsiruošėm šeštadienį, gegužės 1 dieną. Viso žygį be starto ir finišo sudarė 12 stotelių, o planas buvo sudarytas taip, kad nesvarbu, kur būtų pradžia, kur pabaiga. Žiediniu maršrutu galėjome įveikti jas visas bent kuria kryptimi.

Taigi, planas atrodė taip (esminiai taškai, dėl kurių viskas ir vyko, paryškinti):

  Stotelė Trukmė Išvykimas 1 Išvykimas 2
1 Startas/Finišas 01:15 07:00 21:30
2 Valkininkų pažintinis takas 00:40 08:55 20:15
3 Bartelių ąžuolas 00:30 09:25 19:35
4 Ūlos akis 01:00 10:25 19:05
5 Skroblaus versmės 00:40 11:05 18:05
6 Druskininkai 01:45 12:50 17:25
7 Liškiavos liepa 00:45 13:35 15:40
8 Viedzmos akmuo 00:25 14:00 14:55
9 Stračiūnų herpetologinis  02:15 16:15 14:30
10 Paršiukas pievoje 00:40 16:55 12:15
11 Kučiūliškės herpetologinis 01:40 18:35 11:35
12 Jononių akmenys 00:50 19:25 09:55
13 Merkinės bokštas 00:30 19:55 09:05
14 Finišas/Startas 01:35 21:30 07:00

Tačiau kelionės metu viena stotelė (Druskininkai, kur planavom papietauti) iškrito, kas nė kiek nesutrumpino žygio trukmės.

Startuodami nutarėm pradėti nuo Merkinės apžvalgos bokšto. Nors kiekvienas esame į jį užlipę, dar kartą pasigrožėti Nemuno vaizdais niekada nepakenks.

Kaip ir planuota, po pusantros valandos buvome vietoje. Pusę devynių ryto prie bokšto žmonių nebuvo, išskyrus nakvynei apsistojusius kelis turistų vagonėlius.

Merkinės bokštas lankytojams atidarytas 2015 m. vasario 13 d. Jis yra 26 metrų aukščio, apžvalgos aikštelės įrengtos 15 ir 25 metrų aukščiuose. Bokštas turi tris atramas, todėl tiek lipant, tiek vėjuotą dieną laikosi gana stabiliai. Bokštas net gi turi savo vardą – „Pušų gojelis“, matyt todėl, kad iškilo tipiniuose Dzūkijos pušynuose, ant stataus Nemuno skardžio.

Kopdami į bokštą ir jame praleidome gal pusvalandį. Peizažų užfiksuota nedaug, daugiau leidom atsipalaiduoti akims.

Merkinės bokštas
« 4 »

Antroji stotelė – Janonių akmenys, iki kurių kiek daugiau nei pusvalandis kelio.

Jononių akmenis atrado turistai, ir nuo to laiko jie vis labiau ir labiau apipinami legendomis. Daug kas prie jų pastebėjęs mistinių ženklų, kai kas gydęsis savo negalias. Tačiau mokslininkai mano, kad tai – paleoastroniminė žmogaus sukurta stebykla. Vienas akmuo rodo saulės tekėjimą per Jonines, kitas – per Kalėdas. Po samanomis buvo rastas ir trečias akmuo, kuris su kitais dviem sudaro trikampį. Taip sudėlioti juos galėjo tik žmogus. Taip pat manoma, kad čia ir apeigų vieta. Netoliese buvo atrasta vieta, iš kurios anksčiau greičiausiai ištekėjo šaltinis (ši vieta savotiškos formos, apaugusi alksniais, tuo tarpu aplink – pušynas).

Prie akmenų yra stendas, kuriame galima sužinoti daugiau apie šią vietą.

Jononių akmenys
« 4 »

Žygio maršrute buvo ir du herpetologiniai draustiniai – Kučiuliškės ir Stračiūnų. Pirmasis – Kučiuliškės – maždaug pusantros valandos kelio nuo Janonių akmenų.

Draustinis įsteigtas 1976 metų birželio 14 dieną, plotas 84 ha. Jau prieigose, pasukant į draustinį pastatytas stendas, kuriame galime susipažinti su trimis svarbiomis čia gyvenančiomis rūšimis: baliniu vėžliu (Emys orbicularis), raudonpilve kūmute (Bombina bombina) ir skiauterėtuoju tritonu (Triturus cristatus). Nuo 1997 metų čia vykdoma gamtotvarka: gilinami ir valomi esantys vandens telkiniai, kasami nauji, tvarkomos jų pakrantės. Viskas atrodo tikrai neblogai.

Labai tikėjomės teleskopiniu objektyvų kur iš toli pagauti saulėje besišildantį vėžlį, deja… Užtat už draustinio ribos radome keistus „urvelius“ pievoje. Tai tikrai ne urvus rausiančio žinduolio darbas. „Specialistų konsiliumas“ nusprendė, kad čia buvo dėtis ir vėžliukai jau išsibėgiojo. Nieko kito nebeliko, kaip prifotografuoti gražių vandens telkinių pakrančių nuotraukų ir patraukti į sekančią stotelę.

Kučiuliškės herpetologinis draustinis
« 15 »

Tačiau netikėtai nutarėm kiek pasivaikščiot apylinkių miškais, nueiti iki kitos artimiausios balos. Miškai pasitaikė kalvoti, o mūsų klaidžiojimų tikslas – bala – pasirodė apipelkėjusiais kraštais. Vėžlių čia nė su žiburiu nerasi. Nebent tritonų ir kūmučių.

Ketvirtoji žygio stotelė – Stračiūnų herpetologinis draustinis, įkurtas tą pačią dieną (1976 m. birželio 24) ir užimantis 24 ha protą.

Artėjant viskas atrodė panašiai, gal tik daugiau sodrių pievų ir ariamų laukų. Bet privažiavus vieta nė iš tolo nepriminė Kučiuliškės. Viskas atrodė apleista ir ne tai, kad netvarkoma, visiškai nekontroliuojama. Ariami laukai iki pat ežero pakrantės, sodrios vešlios pievos ir tik nedidelė Zervyno ežero atkarpa bent kiek panaši į tinkamą vežlių dėtims. Pakrantėse pilna šiukšlių. O pats draustinio riboženklis išblukęs ir keliantis klausimą: kaip jis dar stovi?.

Stačiūnų herpetologinis draustinis
« 5 »

Taip žlugo paskutinė viltis pamatyti balinį vėžlį. Todėl nusprendėm, kad metas „lyriniam intarpui“, kuris mūsų planuose buvo užvadintas „paršelis pievoje“, o jei paprastai – užkandai.

Pavažiavę kiek atokiau, radom didelį akmenį, ant kurio ir nugulė visi kulinariniai šedevrai. Rūkyto pieninio paršelio skonis greitai leido užmiršti visas herpetologines nesėkmes.

Po sočių užkandžių pervažiavimas į penktąją stotelę, akmeni – gamtos paminklą, buvo tikra palaima. Mūsų objektas – raganos, „viedzmos“, akmuo. Iki akmens teko paėjėti ne vieną šimtą metrų, todėl iš sočių užkandžių euforijos nebeliko nieko. Legenda apie „viedzmos“ akmenį nėra išradinga: kaip neretai daro nelabieji, taip ir šį kartą ragana nešė akmenį, norėdama užversti bažnyčią; bet jai sutrukdė užgiedojęs gaidys, ir akmuo taip ir liko Liškiavos laukuose.

Kol akmuo buvo vientisas, jo apimtis siekė 18 metrų. Tačiau 1941 metais, nuo velnio lašų apsvaigę Raudonosios armijos kariai jį susprogdino. Dabar čia yra 13 atskirų luitų (ir vėl tas nelabasis skaičius).
Visas akmenų masyvas atrodo tikrai įspūdingai, nors ir gerokai apaugęs mišku. Panašu, kad ir turistų yra lankomas – vos mums bespėjus užbaigti fotosesiją, sulaukėm kitos grupės. Tad nieko nelaukę sprukom, siekdami išvengti ilgesnio kontakto, juk karantinas ką tik buvo pasibaigęs.

Viedzmos akmuo
« 3 »

Šeštojoje stotelėje mūsų laukė kitas gamtos paminklas – medis – Liškiavos liepa.

Kažkada ši liepa buvo aukščiausias medis apylinkėse. Deja, trenkęs perkūnas perlaužė jos kamieną ir dabar likę tik didžiulės suaugusios šakninės atžalos. Bet medis, kuriam jau apie 400 metų toliau sėkmingai auga.

Vos pasistatę mašinas stovėjimo aikštelėje, supratome, kad čia užsiliksime ilgiau. Nuo liepos atsivėrė nuostabus vaizdas į Liškiavos vienuolyną. O iš kitos pusės stūksojo du kalnai – alkakalnis ir piliakalnis. Kaip gi į juos neužlipsi.

Pavasaris dar nebuvo suskubęs išjudinti gamtos, todėl įdomybių radome tik kelias. Alkakalnio papėdėje mus pasitiko Raudonosios knygos augalas kūginis briedžiukas (Morchella conica), o ant paties alkakalnio buvo gausūs šlaitinės žemuogės (Fragaria viridis) sąžalynai. Nenusileido nustebindamas ir piliakalnis, čia šlaite nors ir nedideli, bet labai džiuginantys akį pievinės šilagėlės (Pulsatilla pratensis) ploteliai.

Liškiava
Piliakalnio griūvėsiai
« 6 »

Besikarstant viršun-žemyn po piliakalnius, užkandžiai mūsų skrandžiuose dar labiau sukrito ir sumenko, tad pakeliui prie pagaliau pirmojo iš esminių mūsų kelionės tikslo – šaltinio – pasistiprinom degalinėje ir, jau po pusvalandžio buvom septintojoje žygio stotelėje – prie Skroblaus versmių, arba Bobos daržo šaltinio.

Puikiai įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, ne vienas informacinis stendas byloto, kad turistų čia irgi apsilanko nemažai. Čia prasideda ir 13,1 km Skroblaus pažintinis takas. Bet jis šį kartą nėra įtrauktas į mūsų maršrutą. Mus domino tik Skroblaus ištakos.

Teko nusileisti gana stačiu skardžiu laipteliais, ir, kiek paėjus lentų takeliu per pelkę, priėjome Skroblaus ištakas – Bobos daržo šalcinį. Deja, jokio kunkuliavimo ar srovės įš požemių nepamatėme, tiesiog iš gilumos atitekantis vanduo ramiai ir be turbulencijų pasiskirsto aplinkiniame užpelkėjime ir taip pat ramiai pradeda tekėt upeliu per šlapią pievą.

Labai patraukliai ir mistiškai atrodo dideli viksvų kupstai ištakų duburyje. Tai – šluotelinės viksvos (Carex paniculata). Kaip kokie gyvi pelkių padarai, kurie tuoj, tuoj atrodo ims bėgioti iš vienos vietos į kitą.

Kadangi žaidimo sąlygose yra reikalavimas nusifotografuoti prie šaltinio ir nusiųsti organizatoriams nuotraukas, teko užtrukti kiek ilgiau, kol radome gerą fotosesijos vietą.

Skroblaus versmės
« 9 »

Po vieno esminio taško iškart prie kito – Ūlos akies. Čia kiekvienas jau lankėmės ne kartą, bet kiekvieną kartą tiek akys, tiek objektyvas nukrypsta į Ūlos atodangą. Kad patekt prie „akies“ pradžioje reikia nusileisti, o grįžtant – pakilti ne mažą atodangos pakraščio skardžio gabalą.

Ūlos akies vaizdas kiek mistiškesnis, nes dugne matosi „kunkuliuojantis“ smėlis. Čia ne tik nusifotografavom patys, bet ir pafilmavom po vandeniu.

Ūlos akis
Ūlos atodanga
« 6 »

 

Vargais ne galais „įsiropštę“ laiptais aukštyn į stovėjimo aikštelę atsigaivinom raugintais agurkais (žygių antroje dalyje jie labai gerai subalansuoja rūgščių-šarmų pusiausvyrą), pajudėjom link dar vieno įspūdingo medžio – Bartelių ąžuolo, augančio Bartelių kaime netoli kapinaičių.

Manoma, kad šiam medžiui – apie 1000 metų. Jo drevėje galėtų susigrūsti penketas žmonių. Taip pat yra žinių, kad šio ąžuolo drevėje buvo slepiama lietuviška spauda jos draudimo metais.

Dabar ąžuolas atrodo tikrai pavargęs augti, vos, vos vegetuojantis. Bet tokie didžiųjų kunigaikščių laikus menantys medžiai yra nerealiai įspūdingi.

Bartelių ąžuolas
« 4 »

Ir pabaigai, lyg viso to, ką pamatėm dar būtų negana, paskutiniuosius energijos likučius galutinai išeikvojome 11 žygio stotelėje – Valkininkų turistiniame- pažintiniame take „Žodis girios draugui“. Takas ne ilgas, vos 1,1 km. Gerai įrengta infrastruktūra: mašinų stovėjimo aikštelė, paties tako ir apylinkių pažintiniai stendai.

Takas yra žiedinis su keliais žiediniais atsišakojimais, vingiuojantis ir miške, ir palei įspūdingas Merkio pakrantes. Tai – tikrai pažintinis takas, ypač vaikams. Pirmojoje tako dalyje daugybė stendų su įvairiomis mįslėmis ir užduotimis.

Valkininkų turistinis-pažintinis takas "Žodis girios draugui"
« 8 »

Valkininkų takas galutinai pasiėmė mūsų jėgas. Viso žygio metu nuėjome tik (ar „tik“) 18,3 km, nuvažiavome 307 km. Pats maršrutas atrodė taip:

Beliko padaryti paskutinę grupės nuotrauką, sėst į automobilius ir pardumt namo.

Jogaila 
Julijos, Arūno, Giedriaus, Jogailos nuotraukos