Mažieji pagalbininkai – azolė, salvinia, plūdena

Apie įvairius vandens telkinių azoto „kaupiklius“ buvo jau ne kartą kalbėta. Tai ir meldai, ir ajerai, ir net gi pakrantėse augantys gluosniai. Šie augalai sukaupia nemažai maisto medžiagų, o dalį jų pašalinus, kartu pašalinamos ir iš vandens akumuliuotos maisto medžiagos. 

Norint pašalinti perteklines maisto medžiagas kol pagrindiniai augalai dar neįsitvirtino, tuo pačiu principu galima panaudoti ir augalus nedidelėse talpose. Tik čia jie turėtų būti kiek mažesni. Jau aptarėm vandens hiacintą ir pistiją. Bet yra ir dar mažesnių.

Norėčiau dabar pakalbėti apie tris mažus plūduriuojančius ir labai greitai besidauginančius augalus. Jie greitai užauga visą vandens paviršių talpoje, ne tik sunaudodami dalį maisto medžiagų, bet ir neleisdami veistis bakterijoms. Taip pat užpavėsina vandenį, taip sudarydami prastas sąlygas veistis dumbliams.

Trys rūšys – dvi kiek lepokos, trečia – nenužudoma. Tai azolė, salvinija ir plūdena.

Azolė (Azolla) – paparčių gentis, kurioje yra septynios rūšys, paplitusios atogrąžų kraštuose. Tai labai vislus papartis, priklausomai nuo sąlygų, galintis padidinti savo biomasę dvigubai per ne pilnas dvi paras. Gebėjimas greitai uždengti vandens paviršių buvo nuo seno naudojamas Rytų šalių, pavyzdžiui, Kinijos, žemės ūkyje. Užsodintuose ryžių laukuose prileisdavo azolių, kurios uždengdamos vandens paviršių sustabdydavo piktžolių augimą, o pūvant senoms jų dalims, tręšdavo laukus. 

Jau kelinti metai iš šiltesnių kraštų pirkdamas sodinamąją medžiagą pastebiu, kad ilgainiui po pasodinimo talpoje pradeda augti azolės. Nustatyti rūšies tikslumu, kas tai per augalas nesistengiau. Bet jis visada gerai atlieka savo funkcijas. Be to, paplisti Lietuvoje kaip invaziniam augalui, azolei negręsia – ji žūva atšalus orui. Norint išsaugoti augalą kitam vegetacijos sezonui, būtina jį įnešti į šiltą patalpą žiemai. 

Salvinija (Salvinia) – kita paparčių gentis (artima azolių giminaitė), kurioje 12 rūšių šiltuose kraštuose gyvenančių augalų. Dauginimosi tempais nelabai nusileidžia azolei. Taip pat gali būti panaudotos kaip perteklinių medžiagų kaupikliai. 

Turbūt salvinijų perteklių yra lengviausia pašalinti iš talpos, pats augalas yra stambiausias iš visų šių trijų mažųjų sodininko pagalbininkų. 

Šiltomis žiemomis kai kurioms salvinijų rūšims gal ir pavyktų peržiemoti, bet galiausiai, kiek spustelėjus šalčiui, jos kaip ir azolės, sėkmingai nušaltų. Paplisti joms mūsų šalyje nėra galimybių. Todėl kaip ir azolę, norint išsaugoti per žiemą, reikia įnešti į šiltą patalpą. 

Trečiasis augalas – plūdena (Lemna) sutinkama ir Lietuvoje. Turime jų tris rūšis: kuprotąją (Lemna gibba), mažają (L. minor) ir trilypę (L. trisuica). Visos jos sėkmingai atlaiko bent kokios žiemos sąlygas, todėl rudenį labai rūpintis jomis nereikėtų.  

Iš visų mūsų nagrinėtų rūšių, plūdenas pašalinti yra sunkoka. Visada atsiras viena kita pasislėpusi tarp kitų augalų lapų. Todėl dirbtinė populiacija anksčiau ar vėliau vėl atsistato. 

Beje, labai gražiai atrodo plūdenos ir azolės, augančios kartu.

Jogaila Mackevičius