Azoto šalinimas. „Gyvi kaupikliai”

Azotas, kaip ir kitos augalų maisto medžiagos – dažna problema tvenkiniuose. Taigi, šiek tiek apie tai, kaip tą problemą stengiuosi spręsti aš. Šiek tiek jau rašiau anksčiau, gal kiek pasikartosiu.

Naudoju „gyvuosius akumuliatorius” – daug biomasės kaupiančius, maisto medžiagoms imlius augalus. O taip pat ir išskiriančius natūralius fitoncidus – tokius kaip ajerai, vandeninė mėta. Pastarieji, veikdami baktericidiškai, stabdo kai kurių bakterijų augimą ir dauginimąsi, didina vandens skaidrumą. Bet šį kartą apsistosiu ties „akumuliatoriais”, sukaupiančiais savyje ypač daug azoto. Tai – meldai. Kūdroje turiu jų natūraliai užaugusi sąžalyną, kuris kiekvienais metais labai greitai ir labai aktyviai plečiasi į šalis. Šiai plėtrai sunaudojama nemažai maisto medžiagų, esančių dugno dumble ir vandenyje.

Kai vasara persirita į antrąją pusę, tenka įsibristi į kūdrą ir šį sąžalyną išravėti. Kiekvienais metais palieku kiek mažiau nei jo trečdalį. Pusvalandukas ravėjimo, ir kūdra akivaizdžiai „padidėja”.

Išrauta biomasė labai gerai kompostuojasi, ypač jei panaudojami papildomi komposto susidarymą skatinantys mikrobiologiniai preparatai.

Žinoma, po tokios procedūros vanduo kuriam laikui susidrumsčia, jo paviršiuje kai kur plaukioja atlūžusios meldų šaknų dalys (jas nesunku sugaudyti sietuku,).

Kitas galimas variantas (nors ir mažiau efektyvus) – svyruoklis gluosnis vandens telkinio pakrantėje. Tik šiuo atveju nereikia stengtis kasmet. Netoli nuo kūdros pasodintas gluosnis ne tik dekoratyvus, gražiai „metantis” savo šakas link vandens paviršiaus. Po keleto augimo metų jaunas sodinukas pasiekia kūdros pakraštį, kartais jo jaunų šaknų galiukai net gi tyvuliuoja vandenyje. Tai taip pat neblogas azoto siurbikas, nors ir pats sudaro simbiozę su azota fiksuojančiomis dirvožemio bakterijomis.

Gluosniai auga greitai, todėl kas keletą metų tenka imt pjūkliuką, sekatorių ir stipriai juos apgenėti. Su nugenėtomis šakomis pašalinama nemažai maisto medžiagų (žinoma, jos ne visos pasisavintos iš kūdros vandens).

Kuo dar patinka šis medis – jis lapus rudenį numeta labai vėlai, kartais jau ant pirmojo sniego. Labai būna drėgni, sunkūs ir nukrenta tiesiai po medžiu, jų nenešioja vėjas. Jei medžio šakos nesvyra tiesiai virš vandens, lapų neprikrinta į vandenį (na, gal vienas kitas atsitiktinis). Be to, už jo labai patogu slėptis, norint nepastebimai stebėt kūdros gyventojus…