Žiemos ežerų žygiai. Šeštasis – Alnis

Kiekvieno žygio išskirtinumo tendencijos tęsėsi. Alnis mus nustebino būtent labai permainingais orais. Tai švietė saulė, tai dangus su žeme maišėsi. Visa tai labai neblogai užsifiksavo iš eilės sudėtoje nuotraukų galerijoje. 

Organizacine prasme šis žygis niekuo nesiskyrė nuo prieš tai buvusių. Ryte rinkomės Antakalnio gale vienoje iš degalinių, draugiškai važiavome link Pabradės keliais ekipažais, čia sukome kairėn ir Labanoro keliukais pasiekėme tikslą.  Alnį apėjome žygiuodami prieš laikrodžio rodyklę.

Ilgiausią kranto liniją turintis Alnis (virš 11 km) – pailgas siauras ežeras, turintis vieną didesnę salą ir pusiasalį, kuris įtrauktas į Lietuvos gamtos paveldą. Bet turbūt labiausiai man patikusi išskirtinė šio ežero savybė – jo draugiškumas lankytojams. Žinoma, šis draugiškumas yra žmogaus ir sukurtas. Visur aplink ežerą išminti takeliai, tad eiti gana lengva. O ten, kur prikritę virtuolių, ėjome ežero ledu, kuris net netraškėjo po viso būrelio kojomis. Matyt ežere nėra pasislėpusių šaltinių, o ir pakrantės sausos, krantai gana statūs, tad jokio judančio vandens. Todėl ledas čia išsilaikė gana tvirtas net gi kovo pradžioje. 

Ir tik vakarinėje ežero dalyje yra siaura pelkė, jungiantį Alnį su Karosinuko ežeru, bet pastaroji buvo po sniegu ir dar įšalusi, todėl lengvai įveikiama.  

Net keista, bet kelionė pasirodė gerokai lengvesnė už daugelį prieš tai buvusių žygiavimų aplink gerokai mažesnius ežerus. 

Kaip ir visame Labanore, taip ir prie Alnio poilsiautojų paliktos netvarkos epizodai kiek erzino. Nors yra įrengtos trys poilsiavietės, nemažai ų sukurta ir savavališkai. Su plastikinėmis pirtimis, lieptais, laužavietėm. Daugelis tokių savavališkų poilsiaviečių jau apleistos. Vandenyje yra neprižiūrėti lieptai su styrančiomis milžiniškomis vinimis, pirčių karkasus aptalžęs vėjas, kuris jau spėjo išnešioti ir plastikinės plėvelės likučius. Labai norėtųsi, kad inspektoriai laukinėje gamtoje lankytųsi dažniau, žiūrėtų į viską principingiau, nes sąmoningumo ir pagarbos gamtai stoka akivaizdi. 

Bet atmeskim negatyvą ir pozityviai pasižiūrėkime į šį nuostabų gamtos kampelį. 

Kaip bebūtų gaila, bet tai – paskutinysis šios žiemos žygis aplink ežerus. Per šešis žygius – aštuoni ežerai. Smagios, žiemiškos akimirkos prie vandens…

Jogaila Mackevičius