Žiemos ežerų žygiai. Penktasis – Baltis

Penktam žygiui oras taip pat išpuolė puikus. Nors dangus tradiciškai buvo „cepelinų spalvos”, bet vėjas kažkur pradingęs, jokių kritulių ir temperatūra ritinėjosi po laipsnį virš ir žemiau nulio. Puikios sąlygos pabūti žiemos metu gamtoje. 

Baltis – kol kas pats didžiausias iš pasirinktų šiam žiemos sezonui ežerų. Kranto linija žinynų duomenimis – 7,01 km. O mums kažkaip gavosi 7,62. Natūralu, nes ir taip vingiuotoje kranto linijoje dar einant padaroma labai nemažai papildomų vingių, pakilimų ir nusileidimų. 

Pradinė mintis buvo apeiti du ežerus – Baltį ir šalia esantį Baltelį. Mat einant rytinėje Balčio pusėje tarpe jų, turėtumėm įveikti protaką, kuri žemėlapiuose atrodė gana plati. Bet įveikus pusę žygio atstumo atsirado maištingų nuomonių šturmuoti vandens kliūtis ir apeiti tik vieną Baltį. 

Pradėjome eiti nuo pietinės ežero dalies, pietvakarinio jos kampo. Maždaug nuo tos vietos, kur į Lukštyno ežerą išteka Baltelė. Norėjome apsidrausti, kad nereikėtų keltis per dar vieną vandens kliūtį. Bet veltui, Baltelė yra „pažabota” ir vamzdžiu prateka po miško keliuku. 

Ežeras tikrai yra nesunkiai apeinamas, krantai statūs ir sausi.

Pietinė ežero dalis ganėtinai „sukultūrinta”. Jos vakarinėje dalyje pristatyta daugybė pavėsinių, įrengtos laužavietės, lauko tualetai. Aplink visą ežerą išminti takeliai. 

Labiau „laukinė” yra šiaurinė dalis. Vietomis takelis čia net pradingdavo ir prasidėdavo šabakštynai. 

Šiaurės vakariniame kampe – nedidelė pelkutė, labai lengvai apeinama, padarant kelių šimtų metrų lankstą.

Kažkaip jau įpratau žiemos metu nebesistengti ieškoti gero kadro. Vis tiek gaunasi „penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Tiesiog eini ir leidi akims grožėtis vaizdais. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiausiai staigmenų pateikė rytinė ežero pusė. Nors pagal informacijos šaltinius internete tarp Balčio ir Baltelio yra tik vienas bevardis upelis, mes turėjome įveikti jų net tris. Nebuvo labai sunku. Daugumoje atvejų čia jau gulėjo rąstai. Vieną kartą teko pasistatyti rąstinį lieptelį patiems. 

Turbūt labiausiai nuo civilizacijos nukentėjo pietinės ežero dalies rytinė pusė. Čia ne tik poilsio namai, bet ir statiniai prie pat ežero. Įrengta ir visokių „pirtelių” su laipteliais šlaite, elektros apšvietimu. Prie kranto plūduriuoja ne vienas plaustas su palapine, pirties katilu, židiniu. Viskas labai panašu į savivaliavimą regioniniame parke, tikintis, kad aplinkosaugai ir taip bus daug darbo ir niekas nepasidomės, kas čia vyksta. 

Po žygio prieš kelionę namo – jau tradiciniu tampantis sultinys…

Jogaila Mackevičius
Jurgitos Stakėnienės, Giedriaus Gervio, Arūno Leipaus nuotraukos