Lašišų nerštas

Neršiančias lašišas norėjau pamatyti jau senai. Ypač kai Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, kurioje šios žuvys neršia vos ne miesto centre. Norėjau, bet neprisiruošdavau…

Šiemet spalio pabaiga tiesiog stulbino šiltais gražiais orais, ir atrodė, kad lašišoms dar teks palaukti atšalimo, kad prasidėtų nerštas. Deja, netikėtai, vos baigę paskutinį spalio yamadoriavimą, gavome signalą, kad Žeimenoje jų nerštas jau prasidėjo. Apsispręsti nereikėjo ilgai, automobilis atrodo pats pasuko reikiama kryptimi. Kelios dešimtys kilometrų plentu, po to dar šiek tiek miško keliukais ir mes jau vietoje.  

Dar keli šimtai metrų paupiu ir viename iš upės vingių pamatome žvyruotas „saleles” upės viduryje. 

Nerštavietė. Jogailos Mackevičiaus nuotrauka

Deja, buvome visiškai nepasiruošę. Fotoaparatas su paprastu universaliu objektyvu, jokių filtrų, jokios povandeninio filmavimo įrangos… O ir saulė jau buvo už miško pasislėpusi. 

Priėjus arčiau, nuo kranto akis puikiai skyrė tiek neršto vietas, tiek žuvis jose. Priekrante karts nuo karto praplaukdavo sieksninis tamsiai rudai rudas stambus patinas. O pačiose neršto vietose malėsi tai viena, tai kelios žuvys. 

Lašišos nerštavietėje. Tado Viparto nuotrauka

Saugom ikrelius. Tado Viparto nuotrauka

Pavyko nufotografuoti tik upės vingių peizažus, paties neršto fotosesija patyrė visišką fiasko. Todėl dalinamės draugų povandeninėmis nuotraukomis. 

Bet neršto stebėjimą tikrai galima užskaityti ir nebekartoti, nedrumsti neršiančių žuvų ramybės. Juolab, kad prie nerštaviečių dabar vyksta brakonierių ir aplinkosaugininkų ne tai, kad kova – tikras karas. Atrodytų Lietuvoje kažkoks badmetis, kad reikia vargšas į neštą susikaupusias žuvis badyti kabliais, trankyt elektra, pamirštant bent kokį padorumą. 

Jogaila Mackevičius