Cyperus. Viksvuolė

Didelė ir paplitus viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos augalų gentis, priskaičiuojanti apie 700 rūšių. Genties pavadinimas kildinamas ne iš lotyniško, bet iš graikiško žodžio kyperos, reiškiančio „gardžiai kvepiantis”.  Kai kurių rūšių šaknys išties malonaus kvapo. 

Viksvuolės (ne viksvos!) paplitusios visame Žemės rutulyje, dažniausiai tropinėse ir vidutinio klimato juostose. Lietuvoje teturime dvi natūraliai augančias rūšis – gelsvąją viksvuolę (Cyperus flavescens) ir rudąją viksvuolę (C. fuscus).

Šiltnamio stogą remiantis papirusas vasaros pabaigoje

Iš auginamų dažniausiai sutinkamos keturios rūšys: skraistėtoji (C. alternifolius), baltadryžė (C. albostriatus), valgomoji (C. esculentus) ir papirusinė (C. papyrus) viksvuolės. Nė viena ų mūsų klimato sąlygomis nežiemoja. Nors vasaros metu jos puikiai jaučiasi po atviru dangumi, žiemai jas reikia įnešti į šiltas ir šviesias patalpas ar bent jau į šiltesnį šviesų rūsį (+12ºC). 

Mano minėtos keturios rūšys ryškaus priverstinio ramybės periodo neturi. Nepalankiomis sąlygomis jos gali kiek sulėtinti augimą, tačiau visiškai jo nesustabdo. Tai – daugiau oranžerijų ar kitokių šviesių šiltų patalpų augalas. 

Mažesnės rūšys (skraistėtoji, baltadryžė viksvuolės) puikiai papuoš mūsų palanges, mirkdamos vandenyje padės sudaryti mikroklimatą aplinkiniams augalams. Greitai auganti skraistėtoji viksvuolė – puikus maisto medžiagų filtras, pavyzdžiui, auginant vabzdžiaėdžius augalus (kaip ją panaudoti, galite rasti čia). Ją taip pat galima panaudoti ir nedidelėse vandens talpose azotui susiurbti. 

Įdomi valgomoji viksvuolė, spėjanti užauginti skanių gumbelių derlių lauke net gi mūsų klimato sąlygomis. 

Bet daugiausia dėmesio susilaukia, žinoma, papirusas. Mitinis augalas, kuris daugiausiai paplitęs Nilo deltoje, tampriai susijęs su senovės civilizacijom. Būtent dėka papiruso, iš kurio buvo gaminamas popierius, sparčiau ėmė vystytis raštas. 

Visos šios rūšys mėgsta turtingą humuso, dumblingą, pilną maisto medžiagų substratą. Auginti jas geriau saulės atokaitoje. Šaknys nuolatos turi mirkti vandenyje. 

Gerai dauginasi tiek sėklomis, tiek vegetatyviškai – dalinant kerą ar panardinant viršutinę augalo lapo dalį į vandenį kol iš jos susiformuos nauji augaliukai. 

Gležni papiruso sėjinukai ankstyvą pavasarį, iš kurių iki rudens išauga galingi augalai. Viliaus Kairio nuotrauka

Tai nereiklūs šviesomėgiai augalai, kurie galėtų rasti savo nišą beveik kiekvieno augalų entuziasto ūkyje.

Jogaila Mackevičius