Lotosai (Nelumbo), ganėtinai Žemėje paplitusi vandens augalų gentis, turi tik dvi rūšis – Nelumbo nucifera (Tailando lotosą) ir Nelumbo lutea (Geltonąjį, Misisipės lotosą). Tiesa, kai kurie sistematikai išskiria ir keletą kitų rūšių, tačiau oficiali mokslo pozicija kol kas apsistoja ties šiomis dviem, kitas laikydama tik geografiškai atskirtais porūšiais. Bet gal į sistematiką ir rūšių aprašymą daugiau nesigilinsiu – tai nėra taip įdomu.

Be jokios abejonės – tai tropinis augalas, nors JAV entuziastai jau sugeba juos augint atviro lauko sąlygomis 5 šalčio zonoje, tačiau ne vien atsparumas žiemos šalčiams yra svarbus. Lietuvoje šiltasis laikotarpis trunka vos keletą mėnesių, o ir naktys pas mus gana vėsios. Lotosai šiaip yra įpratę augti be sustojimo visus metus, tačiau gali pereiti į priverstinės ramybės periodą. Pas mus, sušilus orams jie vos spėja įsibėgėti augti, o jau žiūrėk ir laikas žiemot. Ilgainiui taip augalas gali išsekti ir visiškai sunykti. Todėl svarbiausia norint su lotosais „susidraugauti” – pasistengti suteikti jiems kuo ilgesnį šiltąjį laikotarpį, kuo daugiau šviesos, ir šilumos.

Kol kas man neteko pasidžiaugt savo žydinčio lotoso žiedu, bet patys augimo rezultatai leidžia tikėtis, kad „jei ne šiemet – kitąmet”. Taigi, šioje temoje pasistengsiu vaizdžiai pateikti informaciją apie lotoso auginimą iš sėklos – per kelias dalis:

Lotosų sėja

Lotoso sėklos – apie 1 cm skersmens kiaušinio formos riešutėlis, turintis labai kietą išorinį dangalą. Būtent šio dangalo dėka lotosų sėklos gali išbūti daigios ir nepaveiktos aplinkos sąlygų šimtus metų (kai kurie literatūros šaltiniai pateikia informacija, kad ir tūkstančius, bet gal nesiblaškykim į kraštutinumus).

Išorinis sėklos dangalas yra ne tik kietas bet ir hidrofobinis, neįmirkstantis. Todėl jei bandysim tiesiog sėklą panardinti vandenin, galim pralaukt ir dešimtmečius, kol bakterijos pagaliau „apvalgys” išorinį kiautą ir vanduo sudrėkins sėklą.

Kad šį procesą paspartinti, galima naudoti cheminius reagentus (vandenilio peroksidas), ar mechaninį poveikį. Su chemija nesu linkęs prasidėti, taigi, užsisakęs 2008-ųjų rudenį ir gavęs N. nucifera ir N. lutea sėklų, iškart ėmiausi darbo dilde.

Po išoriniu dangalu yra dar vienas, irgi tamsiai rudas, bet kiek šviesesnis, po to trečiasis – kreminės spalvos sėklos luobelė. Dildinant geriausia, kad sėklos luobelė liktų neatidengta, t.y. nudildinti pirmuosius du dangalus maksimaliai, bet ne visiškai. Nuotraukoje – sėkla, su kuria aš šiek tiek persistengiau.

Taip stipriai atidengus sėklos vidinius audinius galima sulaukti ir infekcijos, kuriai išsivysčius, sėkla supus.

Kurioje vietoje nudildinti išorinį dangalą. Daugiausia rekomendacijų – „ties pusiauju”, t.y. šone. Galima dildinti ir „poliuose”, bet kyla rizika, kad atidengsime ne tik vidinius audinius, bet ir pažeisime augimo kūgelį. Tai padaryt labai lengva – kai stipriai švitrinam kietą dangalą ir jis staiga baigiasi, labai nesunku taip su visa jėga brūkštelt ir per minkštuosius audinius. Kadangi lotosai dygsta +24 – +28°C temperatūroje, tai įsimetusi infekcija gali vystytis sparčiau, nei įsijungti augalo imuninė sistema.

Čia jau taisyklingiau nudildintos lotosų sėklos, ir tai padaryta ne per vidurį, o galuose – bukajame ir smailajame:

Jei pastebite – lyg ir prasišviečia vidinis šviesus audinys, bet jis visiškai neatidengtas.

Beje, galuose nudildintos sėklos dygsta greičiau. Nuotraukoje apačioje kairioji ir vidurinė sėkla buvo nušveistos galuose, dešinioji – „ties pusiauju”. Sudygo visos, skyrėsi tik sudygimo laikas:

Bet gal apie viską iš eilės. Nudildinom, merkiam į vandenį. Temperatūra ne žemesnė nei +24°C. Vandens sudėtis neturi didelės reikšmės (bent jau taip teigiama literatūroje), bet pageidautina, kad jis būtų minkštesnis ir be organikos. Susidrumstusį nuo bakterijų vandenį reikia nedelsiant keisti (lotoso sėklos – labai maistingos).

Pradžioje sėkla plauko, bet per keletą valandų ima brinkti ir paskęsta. Išbrinkusios sėklos skersmuo padidėja 2-2,5 karto, o išbrinksta ji per artimiausias 12 valandų.

Išbrinkusi sėkla sudygti gali labai skirtingai. Daigas pasirodo per laiko tarpą nuo 2 parų iki 2 savaičių. Paprastai tai trunka 5 dienas.

Kiek ilgiau užtrunka, kol daigas prasikala iš tarp sėklaskilčių ir atsilenkia.

Kadangi jo augimą sąlygoja tik tįstamasis ląstelių augimas, visas pirmasis lapas jau būna susiformavęs sėkloje. Ryte palikę savo augintinį, vakare jį rasim centimetru-dviem ar net daugiau paaugusį.

Jeigu daiginome sekliai, vandens lygį reikia palaipsniui kelti. Kol neišsiskleidžia lapo lakštas, augantis lapas turi būti po vandeniu.

Visą šį laikotarpį sėkla plūduriuoja laisvai. Nereikia jos sodinti – taip mes tik galim paskatinti sėklos puvimą.

Netrukus gali pasirodyti ir daug lėčiau augantis antrasis lapelis. Visą šį laikotarpį daigas naudojasi sėklos maisto medžiagomis. Jo tręšti ar sodinti nereikia. Tas trunka apie mėnesį, o pirmojo lapo kotas išauga apie 30 cm.

Signalas, kad jau sėklos maisto medžiagos eina į pabaigą, tai trečiojo darinio – šakniastiebio užuomazgos atsiradimas. Jis panašus į besikalantį lapą, bet atlinkęs nuo pastarųjų 90 laipsnių kampu ir pradedantis augt gilyn.

Tada augalą laikas sodint, geriausia į priemolį. Sodinti tik apvaliuose induose. Jei lotoso šakniastiebis augdamas viršūne įsirems į indo kampą, jis nesugebės gražiai užlinkti, o tiesiog nupus. Jei šakniastiebis didelis, jis gal ir turės regeneracijai miegančių pumpurų, bet jei taip atsitiks sėjinukui – jis bus pasmerktas.

Taigi, apvalūs vazonai, priemolis, bent jau +24°C temperatūra, kuo daugiau šviesos. Indą su vandeniu reiktų pridengti, kad virš vandens esančio oro drėgmė būtų didesnė. Augant sėjinukams, jie turėtų būti perkeliami į vis didesnį indą.

Pasėjus sausio – vasario mėnesiais, gegužės pabaigoje (žinoma, priklauso nuo sąlygų) lotosų sėjinukai jau turės 4-5 plūduriuojančius lapus, juos jau galima bus pasodinti į nuolatinį, didesnį vazoną ar indą, kur jie praleis vasarą ir ateinančią pirmąją žiemą (bet apie tai – kitoje žinutėje).

Jogaila Mackevičius