Galerucella nymphaeae. Lūgninis lapgraužis

Pavasarį bundant gamtai pradedame laukti savo auginamų augalų žiedų. Šylant vandeniui stebim į vandens paviršių lendančius vandens lelijų lapus. Neužilgo pasirodo ir pirmieji žiedai.

Bet įpusėjus vasarai ant lapų galime pastebėti vabalą – lūgninį lapgraužį  (Galerucella nymphaeae). Kuris nieko nelaukęs ant lapų viršutinės dalies sudeda stipriai prie lapo prikibusius kiaušinėlius. Iš jų išsirita gelsvos lervos, išmargintos gausiomis juodomis dėmelėmis ir turinčios šešias kojas

Kiaušiniai

Lervos

Lervos ir kelia didžiausią bėda. Jos taip išgraužia lapus, kad pažeisti lapai būna pusiau permatomi, jų minkštimas išsėtas, o gyslos, net ir smulkios, nepaliestos. Skeletuoti lapai susiraito, vysta ir pradeda pūti. Kartais sugadina ir žiedus.

Pažeisti lapai. Edvino Misiukevičiaus nuotrauka 

Pažeistas žiedas

Pats vabalas nedidelis, vos 6-8 mm. Kūno viršus tamsiai rudas,  priekinė galvos dalis ir išoriniai antsparnių kraštai geltonos spalvos. Antsparnių viršūnė ištįsusi į smailius dantelius.

Lūgninis lapgraužis. Edvino Misiukevičiaus nuotrauka 

Kovoti su šiuo vabalu ganėtinai keblu. Dėl vandenyje gyvenančios faunos stiprių insekticidų naudoti negalima. O natūralios sudėties priemonės neduoda norimų rezultatų. Geriausia stipriai pažeistus lapus su visomis lervomis išskinti. Lelijoms augant nedideliuose baseinėliuose lapus galima nuo lervų nuplauti, jas noriai ėda žuvys.

Taip pat svarbu augalams sudaryti geras sąlygas augti. Kuo lelijos augs greičiau ir turės tvirtesnius lapus, tuo mažiau šis kenkėjas sugebės padaryti žalos.

Vilius Kairys