Pirmos žuvys – pirmos nesėkmės

Džiugu, kai tvenkiny apsigyvena žuvys, o kai atsiranda mailius, būna dar linksmiau. Tačiau ne viskas klostosi taip sklandžiai. Apart tų kelių aukų po neršto, vasara baigėsi gana ramiai. Mailius paaugo iki 3-5 cm dydžio, jo kiek sumažėjo, bet tvenkinys vis tiek atrodė kaip ‘tiršta“ ryžių sriuba. 

Atėjo ruduo, ir rugsėjo pabaigoje , kai saulės spinduliai jau nebekrenta tiesiai į tvenkinio vandenį, o praslysta pro gretimai augančių šimtamečių pušų viršūnes, prasidėjo nesėkmės. Emė kristi didžiosios žuvys. Ne tai kad išplauktų visos vienu metu pilvais į viršų, bet po 1-2 per dieną. Ir taip kol išstipo visos iki vienai. 

Dar kuo man neduoda ramybės šis „stipimo fenomenas“, tai yra tai, kad pradžioje po kelis per diena krito karpiukai, šiems išstipus prasidėjo linų kritimas. Kai kuriuos tiesiog ryte rasdavau plaukiančius pagaišusius, kai kurie dar keistai elgėsi dieną dvi – plaukiojo kiek nekoordinuotai ratais, panašiai kaip būna kai šuo bežaisdamas savo uodegą vaikosi. 

Keletas šių siaubo akimirkų nuotraukų:

Visos žuvys atrodė sveikos, labai gerai įmitusios, bet… negyvos. Stipo po truputį ir jaunikliai, bet labai jų sėkmingai plaukiojo toliau, peržiemojo ir kitų metų pavasarį augo toliau. 

Ir vėl gi, atėjo kitas ruduo, tas pats rugsėjo galas, istorija pasikartojo. Išgriebiau du apie 12 cm lynukus (matyt tik tiek jų teišgyveno per žiemą) ir apie pusę šimto karpiukų. 

Kol kas nieks man taip ir nepasakė mane įtikinusios šio masinio kritimo priežasties. Matyt tai lėmė ne viena sąlyga, o visas jų kompleksas, tik nesumąstau niekaip, ką bepadaryt, kad tai nesikartotų…

Vėl gi, pirmaisiais metais, matydamas sistemingai stimpančias žuvis, prisigalvojau visko. Ir besistengdamas bent kiek mailiaus išgelbėt, keletą kartų užmečiau sietuką ir apie 30 mažų žuvyčių per žiemą išlaikiau 80 litrų bačkoje ant aukšto. Bet apie tai – kitame įraše….