Tropinės vandens lelijos mūsų kraštuose. Pirmieji bandymų metai

Taip jau nutiko, kad keletą metų stovėjo pas mane tuščias 200 litrų akvariumas. Kurį laiką jame augo vabzdžiaėdžių augalų kolekcijos, bet vėliau akvariumas tapo lyg ir nebereikalingas. Ir kažkaip praėjusią žiemą sugalvojau paleisti į jį keletą trumpakūnių auksinių žuvelių. Kūdroje šalia namų knibždėte knibžda ilgakūnių jų giminaičių, išdidžiai plauko koi karpiai, taigi, kodėl namie taip pat negalėtų būti bent šiek tiek rytietiškos faunos atstovų. 

Stambaus žvyro substratas, aponogetonas filtrui pridengti, keletas mažojo anubio sąžalynų dugne, spiralinių valisnerijų kuokštas paslėpt aeratorių. Štai ir visas augalinis apipavidalinimas. Auksinės žuvelės mėgsta pasirausti dugne, taigi, smulkių augaliukų neprisodinsi. Be to, jos užauga gana didelės, todėl reikia palikti daugiau vietos joms pasiplaukioti. 

Tačiau toks augalinis apipavidalinimas po kiek laiko pasirodė skurdokas. Norėjosi kokio nors ryškaus akcento akvariumo centre. Noras netruko išsipildyti, pamačius akvariumų parduotuvėje Nymphaea lotus (taip buvo parašyta etiketėje). Gražus, vešlus, ryškus, apie 20 eurų kainuojantis, sąžalynas.  

Nepasirodė labai brangu, ir jau tą pačią dieną jis puikavosi pačiame akvariumo centre.

Akvariumas buvo įrengtas nesenai, ir nors apetitu nesiskundžiančios auksinės žuvelės greitai patręšia akvariuminius augalus, bet man pasirodė, kad trąšų naujai akvariumo gyventojai vis gi reikėtų. Po savaitės įgrūdau kelias akvariuminių augalų trąšų tabletes jai po šaknimis. 

Matyt šis maisto medžiagų pagausėjimas ir lėmė tai, kad vandens lelija, užuot džiuginusi ryškiaspalviais lapais, ėmė leisti plūduriuojančius vandens paviršiuje lapus. Jų priaugdavo tiek daug, kad uždengtas tapo visas vandens paviršius. Pro vandens lelijų lapus neprasibraudavo jokia šviesa, kiti augalai pradėjo gelsti. Teko kas keletą savaičių seniausius lapus apkarpyti. 

Jau pasirodžius pirmiems plūduriuojantiems lapams man kilo įtarimas, kad etiketėje buvo nurodytas ne tas augalo rūšies pavadinimas. Nympaea lotus – baltoji Nilo lelija – turi lapus dantytais kraštais. Manosios vandens lelijos lapai buvo lygiakraščiai. Tačiau galutinai įsitikinti bus  galima tik augalui pražydus. 

Pavasariop – maloni staigmena. Pastebėjau keletą žiedinių pumpurų. Susiformavę jie neskubėjo augti. 

Vos sulaukęs stipresnio atšilimo, balandžio pabaigoje, persodinau vandens leliją į lapinę žemę vandens augalams skirtame krepšelyje ir, panardinęs į plastikinį 40 litrų talpos indą, išnešiau į šiltnamį. Šie pasikeitimai matyt sukėlė augalui nedidelį šoką. Kurį laiką nevyko nieko: neaugo nauji lapai, nupuvo žiediniai pumpurai. Šviesos buvo daugiau, bet šilumos, ypač naktimis, galėjo ir pristigti. 

Po keleto savaičių vandens lelija atsigavo. Pradėjo augti nauji, gerokai standesni lapai. O vasarą pasirodė pirmieji žiedai. Ir nuo to laiko iki pat rudens ji nepertraukiamai žydėjo. Nors vienas žiedas težydi penkias dienas, visada vandens paviršiuje rytais skleisdavosi 1-3 žiedai, kurie vakarais užsiverdavo.

Jau pirmasis prasiskleidęs žiedas patvirtino mano įtarimus dėl rūšies. Lelija sužydo violetiniais žiedais gelsvu viduriu. Pasirodė, kad tai melsvasis Nilo lotosas (lelija) – Nymphaea cyanea. Bet tai kažkodėl manęs visai nenuliūdino, net gi atvirkščiai – ši žiedų spalva man tikrai atrodo gražesnė. 

Žydėjimas visą vasarą buvo nepertraukiamas ir mano akimis labai intensyvus. Juk augalas buvo dar visiškai jaunas.

Rudeniop žydėjimas liovėsi, pradėjo gelsti ir atmirti lapai.

Rugsėjo viduryje įnešiau augalą į rūsį, kuriame visą žiemą laikosi +12-15ºC temperatūra. Laukiam pavasario, o aš tikiuosi, kad mano nauja augintinė sėkmingai peržiemos ir sekančiais metais ne mažiau intensyviai džiugins mane savo nuostabiais violetiniais žiedais. Laikas parodys, bet apie išsipildžiusius (arba ne) lūkesčius – jau antrojoje straipsnio dalyje kitais metais. 

Jogaila Mackevičius