Žydintys lotosai – Lietuvoje tai įmanoma

Žydintys lotosai Lietuvoje? Taip, tai įmanoma. Kad įsitikinti ir pamatyti savo šiltnamyje lotoso žiedą, man prireikė beveik penketo metų. Bet apie viską nuosekliai ir nuo pradžių…

2008-aisiais, užsisakęs sėklas, sėkmingai jas sudaiginęs, per keletą metų išsiauginau suaugėlių. Tačiau jie nežydėjo, o vieną žiemą neperžiemojo. Teko vėl pradėti viską nuo pradžių: užsisakyti sėklų, šlifuoti jų kevalą, sėti. Sėjinukai auga sėkmingai. Bet pirmaisiais metais jie retai kada sužydi.

Taigi, nutariau paspartinti procesą – pasiieškoti jau paaugusių šakniastiebių. Žinoma, logiška jų ieškoti pas artimiausius kaimynus, gyvenančius panašiomis klimatinėmis sąlygomis. Deja, kaimyninių šalių internetinėse parduotuvėse lotosų šakniastiebių rasti nepavyko, ir artimiausias juos parduodantis ūkis buvo Vokietijoje. Ilgai nesvarstęs, užsisakiau.

Šankiastiebiai atkeliavo sveiki, nepažiuvę, nepapuvę.

Supakuoti buvo maišiukuose, įsukti į laikraštinį popierių. Amortizacija – tas pats suglamžytas laikraštinis popierius. Siuntą atgabeno DHL per penkias dienas. Anksčiau baiminausi siųstis vien todėl, kad literatūroje radau informaciją apie tai, jog lotosų šakniastiebių pumpurai labai gležni ir lengvai nulūžta, o šoninių miegančių pumpurų jie neturi. Tad nesėkmingo siuntimo atveju visas šakniastiebis, likęs be augimo taško, tiesiog supūtų.

Išpakavus siuntinį, sodinimo nereikia atidėlioti. Lotosai sodinami į trąšią lengvą žemę. Netinka rupus smėlis, žvyras ar sunkus molis. Netinka ir durpių priemaišos ar žemė su nespėjusiomis supūti organinėmis dalelėmis, lengvesnėmis už vandenį. Geriausia lotosus sodinti į lengvą trąšų priemolį.

Dar reiktų prisiminti, kad auginti šiuos augalus reikia tik apvaliose talpose. Lotosų šakniastiebiai blogai auga kampuotuose induose, į kurių kampą įspraustas augantis pumpuras nesugeba išsisukti ir dažniausiai nupūva.

Taigi, 40-50 litrų plastikinė statinaitė – kaip tik. Pripilame ne mažiau 10 cm žemės, sudrėkiname ją iki purvo konsistencijos. Palaukime, kol žemė „išsiburbuliuos” – išeis visas joje susikaupęs oras. Šio proceso pagreitinti maišant žemę su vandeniu nebūtina.

Prieš sodinimą galima visą talpą užpildyti vandeniu arba sodinti pripylus vos keletą centimetrų vandens virš substrato, po pasodinimo viską atsargiai užpildyti vandeniu.

Lotoso šakniastiebiai dažniausiai sunkesni už vandenį ir patys skęsta. Juos belieka padėti ant dugno arba šiek tiek įspausti į substratą.

Pasodinus, jei tai nebuvo iškart padaryta, labai atsargiai, lengva srovele užpildome talpą šiltu vandeniu. Optimali lotosų augimo temperatūra +24-28°C. Tokios temperatūros vanduo ir turėtų būti jų aktyvios vegetacijos metu. Žinoma, nakčia ji gali trumpam nukristi nors ir dešimčia laipsnių, lotosai tokius svyravimus nesunkiai pakenčia.

Pasodinus reikia atminti, kad tol kol lotoso šakniastiebis nepradės aktyviai augti, iš trąšios žemės išsiplovusios maisto medžiagos sąlygoja masinį dumblių augimą. Paprastai dumbliai susikaupią vandens paviršiuje. Juos nesunku pašalinti nuplaunant šilto vandens srove pro indo kraštą. Antram-trečiam lapui pasirodžius vandens paviršiuje, lotosas užima visą jam skirtą erdvę ir sunaudoja visas maisto medžiagas. Dumbliams nieko nebelieka.

Lotosai – labai imli maisto medžiagoms kultūra, jų trūkumą iškart parodanti pakitusiais lapais. Trūkstant geležies, iškart pasireiškia chlorozė, mikroelementų – lapų deformacijos, azoto (jis lotosams pats svarbiausias) – lapų pageltimas. Kad ir kokią trąšią žemę pasirinktumėm, neretai lotosus tenka tręšti papildomai vandens augalams skirtomis trąšų tabletėmis. Bet apie trąšas ir maisto medžiagas – kitą kartą.

Taigi, pradžioje lotosas auginasi vandens paviršiuje plūduriuojančius lapus (povandeninių lapų, skirtingai nuo vandens lelijų, lotosai neturi).