Ką parodo lotoso lapai
Keletą metų augindamas ir bandydamas perprasti šį vandens augalą, pastebėjau, kad jis gana jautriai reaguoja į aplinką, joje esančių maisto medžiagų trūkumą, netoliese augančius kai kuriuos augalus. Pateiksiu keletą mano paskutiniųjų metų pastebėjimų.
Lotosai – šilumamėgiai augalai. Optimali temperatūra jų augimui dienos metu +24 – +28°C. Tad reiktų vengti temperatūrinio skirtumo (sušilti ir atvėsti augalas turi pamažu). Jei jūsų šiltnamio stogas kiek praleidžia vandenį, po stipraus lietaus, atvėsus lapo paviršiui, gali atsirasti nekrotizuotos dėmės.
Tai taip pat ir imli maistmedžiagėms kultūra. Jie ypač jautrūs azoto ir mikroelementų trūkumui.
Vos pristigęs azoto ar geležies, augalas nedelsdamas tai parodo – išaugina chlorotizuotą lapą. Lapo gyslos lieka žalios, tarpgysliai gelsvi. Tokiu atveju būtina nedelsiant augalą patręšti šių elementų turinčiomis trąšomis.
Trūkstant vien azoto, išauga šviesiai žali ar net gelsvi lapai.
Nežinau kodėl, tačiau jie labai nemėgsta pomidorų kaiminystės. Kadangi mūsų klimato sąlygomis šį augalą tenka auginti šiltnamyje, tikėtina, kad šalia atsidurs ir pomidoras. Matyt šių augalų išskiriamos lakios medžiagos neigiamai veikia lotosų augimą. Lapai parausta. Jei lotosas nepernešamas atokiau, po kurio laiko lapai atmiršta, o nauji nebeišauga.
Nors lotoso lapai, būdami labai hidrofobiniai, savo unikalios paviršiaus struktūros dėka apsisaugo nuo purvo, šiltnamyje išplitę čiulpiantieji kenkėjai (amarai, tripsai, skydamariai) lotosus pažeidžia paskiausiai, kai nebelieka vietos ant kitų augalų, tačiau nuo sodinių sraigių atakos jie apsisaugoti nesugeba.
Jogaila Mackevičius