Lotosai. Pirmoji sėjinukų vasara

Kadangi mūsų vasaros ganėtinai trumpos, reikia stengtis lotosų vegetaciją pradėti kaip galima anksčiau. Nesvarbu, ar tai sėjinukai, ar jau paaugę augalai. Taigi, jei pasėjome lotosus vasario mėnesį, gegužės pabaigoje jie jau bus pakankamai dideli, kad galėtumėm juos drąsiai nešti į šiltnamį.

Augančiam sėjinukui pradiniame vandens tūryje palaipsniui tampa ankšta. Todėl karts nuo karto reikia jį perkelti į vis didesnę talpą.

Perkelti su visu vazonėliu, nes dažni persodinimai ypač tada, kai tik pradeda formuotis pirminis šakniastiebis (o jis pradeda praėjus mėnesiui nuo sudygimo), augalui sveikatos neprideda. Po kiekvieno persodinimo jam reikia adaptuotis.

Tačiau prieš nešant į šiltnamį (ar lauką, jei numatoma šilta vasara), reikia dar kartelį sėjinukus persodinti, jau į didesnį indą. Galima pasodinti į didelį vazoną ir jį panardinti į kubilą su vandeniu, galima tiesiog į kubilą pripilti sluoksnį derlingo priemolio ir į jį pasodinti lotosą.

Sodinti reikia labai atsargiai. Tiesiog perkelti su visu senuoju substratu augalą į naują substratą.

Iš pradžių persodinti jauni augalai nesugebės pasisavinti visų maisto medžiagų, ims masiškai daugintis dumbliai. Dėl jų rūpintis neverta. Kai tik azoto perteklius bus sunaudotas, lotosai tikrai pasiims savo, o dumbliams neliks nieko kito, kaip nunykti.

Gegužės mėnesį augalai pernešami į šiltnamį.

Atkreipkite dėmesį į viršuje esančioje nuotraukoje įmažintus lotosų lapus. Gelsvi, rausvi. Tai ne ruduo, jie dar būtų žaliavę. Tai – reakcija į pomidorų kaimynystę.

Štai Tailando lotosas, virš kurio buvo pradėjęs šakotis pomidoro krūmas.

Kaip bebūtų gaila, būtent šis augalas nuotraukoje nurudo ir žuvo.

N. lutea (geltonieji lotosai) yra šiuo atžvilgiu kiek atsparesni.

Čia dar – nudegęs lapas iš arčiau.

Geriausia kubilą su lotosais įkasti šiltnamyje atokesnėje, bet gerai apšviestoje vietoje. Įkasus ne taip svyruoja tiek vandens, tiek substrato temperatūra dienos/nakties metu.

Jautrūs maisto medžiagų trūkumui. Nuo azoto ir geležies stygiaus greitai gali susirgti chloroze. Tačiau tinkamai patręšus netrunka atsistatyti. Geriau tręšti įterpiant trąšų tabletes ar pagaliukus į substratą. Paūgėjusiems lotosams dėdavau kas savaitę po vieną lazdelę žydinčioms gėlėms skirtų trąšų su makro ir mikro elementais, su guano. Žinoma, galima tręšti ir tirpiomis, akvariumo augalams skirtoms trąšomis. Bet pasisavins jas augalai pro šaknis, taigi, procesas truks ilgiau, nebus toks efektingas.

Atmintina, kad nunykstančių lapų nevalia nukirpti, nupjauti, geriau juos paslėpti po kitais ir leisti natūraliai supūti. Paaiškinimas: lotosų lapkočiuose yra daug oro kanalų. Jais deguonimi (jis būtinas gyvybiniams procesams) aprūpinamas šakniastiebis, kuris pats auga labai anaerobinėmis sąlygomis. Pūvant lapui, kai nustoja jame vykti metabolitiniai procesai, susidaro randinis audinys prie šakniastiebio, kuris neleidžia vandeniui ir bakterijoms patekti į vidinius šakniastiebio audinius. Taip saugomasi nuo infekcijos. Kai mes nukerpam lapą, randinis audinys nesuspėja susidaryti ir su vandeniu mikroorganizmai lengvai pasiekia šakniastiebio vidų. O tiek lotosų šakniastiebiai, tiek sėklos – labai maistinga terpė. Jie naudojami ir maistui, taigi, mikrobams tai – tikras rojus.

Pirmaisiais metais sėjinukai greičiausiai pradžiugins mus tik plūduriuojančiais lapais. Beje, apie lapus, lyginant su kitais vandens augalais, pvz., lelijomis. Vandens lelijos (Nymphaea) turi trijų – keturių tipų (čia kaip pažiūrėsi) lapus: siūliškus dygstant sėklai, povandeninius, plūduriuojančius. Sausromečiu nusekus vandeniui, plūduriuojančių lapų audiniai sutankėja ir šie lapai atrodo kaip oriniai. Lotosai (Nelumbo) turi tik dviejų tipų lapus – plūduriuojančius ir orinius. Kartais su tikraisiais lotosais painiojama akvariumuose auginama termofilinė vandens lelija Nymphaea lotos, savo pavadinimą gavusi dėl žiedo panašumo. Tačiau ji priklauso visiškai kitai sistematinei grupei – vandens lelijoms.

Taigi, jei pirmaisiais metais atsirastų vienas-kitas orinis lapas, žinokite – jums sekasi gerai. Žiedų tikrai nereikia tikėtis.

Artėjant žiemai, vėstant orams, lotosus galima pernešti į vėsią patalpą. Jie turi suprasti, kad šiluma baigėsi, lapai turi paruduoti ir nudžiūti. Kai kas specialiai siūlo jiems leisti pajusti pirmąsias šalnas (lotosų lapai žūva jau esant -1°C temperatūrai). Tada perėjimo žiemoti procesas būna greitas ir užtikrintas.

Taigi, lapai nudžiuvo  liko tik šakniastiebis dirvožemyje  Su visu indu, dirvožemiu, vandeniu perkeliam žiemoti pasiruošusį lotosą į vėsią patalpą, laiptinę, garažą, rūsį. Šviesa nebūtina. Svarbu, kad vanduo nesušaltų iki dugno, o jei kartkartėmis paviršiuje atsiras leduko sluoksnis – tai ne bėda, nes +4 – +10°C temperatūroje paaugę lotosų sėjinukai nesunkiai sulauks pavasario, trumpalaikiai temperatūros kritimai iki kelių laipsnių šalčio, nesušaldantys viso vandens, substrato ir šakniastiebio, jiems nekenkia.

Tiesa, noriu pateikti dar vieną nesėkmingą bandymą – tai sėjinuko pasodinimą (birželio vidury) tiesiai į tvenkinį, seklioje, gerai sušylančioje vietoje.

Sėjinukas greitai adaptavosi (tai buvo N. lutea), net gi išleido naują lapą. Tačiau su gamta nepasiginčysi. Po prasidėjusių liūčių pakilo tvenkinio vanduo. Lapai atsidūrė po vandeniu ir… augalas supuvo.

Tiek informacijos šiam kartui. Kitą – persodinimas po žiemojimo ir antroji vasara.

Jogaila Mackevičius