Tolimesni įžuvinimo bandymai (2009-2010)
Tiesa, nors žuvų skaičius ir sumažėjo, jokių išplaukusių pilvais į viršų išgriebti neteko. Matyt tvenkinio vabaliukai pasidarbuodavo gana sparčiai.
Skirtingai nuo ankstesnių, šios žuvys nebuvo tokios baikščios. Jos nereaguodavo į prabėgančius šalia tvenkinio šunis (ankstesnės jei nepuldavo slėptis, tai bent jau perplaukdavo į priešingą kūdros pusę), ne taip bijodavo į jas paspoksoti ateinančių žmonių.
Tačiau prisijaukinti, kad imtų maistą iš rankų, nepavyko. Šeriant nuo kranto visada buvo išlaikomas saugus atstumas, 1-2 m apsauginė zona. O štai įbridus pafotografuoti vandens lelijų, žuviukai gana drąsiai plaukiodavo visai šalia, buvo bandymu net gi atlikti kojų depiliacija. Bet vos tik įleisdavau į vandenį ranką, visi jie kažkur pradingdavo.
Ir vėl, kaip bebūtų liūdna, atėjo 2009-ųjų ruduo, ir prasidėjo lygiai toks pats žuvies stipimas. Tiksliai negaliu pasakyt, ar visos buvo išgriebtos dar š rudens, ar keletas vis gi dar pasiliko žiemoti. Bet 2010-ųjų pavasarį tvenkinys pasitiko tuščias.
Tais metais pavasarį draugas pagavo keletą savų, jau šešis metus pas jį sėkmingai gyvenančių ir neršiančių karosų. Parsivežiau 2 pateles ir 4 patinukus. Kadangi žuvys pateko į šviesesnes sąlygas, gana ilgai slapstėsi augalų sąžalynuose. Pamatyti jas galima buvo tik ryte ar vakarop, saulei nusileidus.
Ir vėl – tradicinis nerštas vidurvasary, ir vėl pulkai mažylių. Ir ruduo buvo džiaugsmingesnis, nes teko išgriebt tik vieną neršto neatlaikiusią patelę ir vieną patiną (vėlyvesnį rudenį). Visi kiti atrodo sėkmingai pasiliko žiemoti po ledu.
Tik va, skirtingai nuo ankstesnių metų, matyt kiek nusilpo šaltinio gysla. Jei anksčiau visą žiemą būdavo neužšąlanti eketė, tai per 2010-2011 šalčius tvenkinyje likdavo tik nedideli neužšalę „pusmėnuliai” ties avariniais vamzdžiais.
Labai nekantriai laukiu nutirpstančio ledo…