Įžuvinimas mažoje kūdroje

Kiek pastebėjau, jau daug metų sklando nuomonė kad, kasant kūdrą, ji turi būt kuo didesnė, ir labai svarbu ją iškasti kuo gilesnę. Niekad to nesupratau. Vien dėl to, kad esant dideliam gyliui krantai tampa labai statūs, dėl ko jie slenka į vidų. Taip pat labai sudėtinga sodinti vandens augalus. Didelis gylis taip pat mažai įtakos turės žuvies žiemojimui, ypač jei jos bus gausu.

Kasant antrą vandens telkinį prie namų, buvau apribotas plotu. Tad gavosi tik trijų arų ir iki 1,5 m gylio kūdra.

Kaip pagrindinė rūšis, kuri gyvens šioje kūdroje buvo pasirinktas sibirinis eršketas (Acipenser baerii). Tai greit auganti, didelė žuvis. Auginant tvenkiniuose šiai žuviai būtinas šėrimas kombinuotais pašarais. Keletą metų iš eilės buvo leidžiamos paaugintos apie 200 – 300 gramų žuvys, maždaug po 30 vienetų kasmet. Eršketai šiek tiek jautresni deguonies kiekiui vandenyje, tad tiek vasarą atėjus karščiam, tiek žiemą ledui padengus vandens paviršių, tenka jungti orapūtę.  Daugumą paaugusių eršketų buvo sugaunami maistui. Bet šiuo metu likęs nemažas būrys žuvų kurios jau pasiekė 4 – 6 kg svorį.

Pernai taip pat buvo įleistas žvaigždėtasis eršketas (Acipenser stellatus), kuris auga lėtai bet atrodo sveikas ir gyvas.

Šį rudenį eršketų kolekcija papildė dar penkios žuvys: trys iš jų – daugiau nei po šešis kilogramus sveriančios belūgos (Huso huso), ir dvi didelės albinosinės sterlės  (Acipenser ruthenus). Nors eršketų auginimas nepigus malonumas, o kartais neapsieinama be nuostolių, šitų žuvų auginimo neatsisakysiu.

Žinoma, eršketai nėra vienintelės žuvys gyvenančios kūdroje. Kartu puikiai jaučiasi ir orfa (Leuciscus idus var. orphus) – meknės atmaina. Tai auksinės spalvos, labai judrios žuvys. Jos nuolat laikosi vandens paviršiuje, labai pagyvindamos vandens telkinį. Iš 2016 metais įleistų 56 nedidelių žuvelių po keturių metų nuleidus telkinį buvo sugautos 48 orfos. Jų vidutinis svoris apie kilogramą.

Iš tiesų tikėjausi, kad orfų bus likę mažiau. Didžiausia problema, kad sutemus šios žuvys naktį praleidžia nedideliame gylyje prie kranto, kur jos tampa lengvu grobiu garniui.

Garniai dažnai prie vandens telkinių atskrenda vėlai vakare arba auštant ryte. Dėl šios priežasties kūdra tenka laikyt aptverta plona virvele. Nusileidusiam garniui ant kranto, virvė neleidžia įbristi į vandenį ir sėkmingai žvejoti.

Literatūroje rašoma, kad orfos pradeda neršti trečiais – ketvirtais gyvenimo metais. Bet nėra tekę pastebėti nei jų neršto, nei mailiaus. Darau prielaidą, kad tai yra dėl to, kad jos turi prikaupusios per didelį riebalų kiekį kuris trukdo subrandinti ikrus. Nors jos maitinamos plaukiojančių pašaru, būdamos daug greitesnės už eršketus, juos šiek tiek apėda. Eršketinis pašaras savo sudėtyje turi didesnį baltymų ir riebalų kiekį, kuris nėra tinkamas karpinėms žuvims.

Kartu su orfomis buvo įleisti du spalvoti karpiai. Vienas mįslingai dingo, kitas paaugo iki gan įspūdingos auksinės žuvelės. Nors sąlygos buvo vienodos, karpis auga daug greičiau už orfas.

Ir žinoma, kaip be visiems gerai žinomų žuvų – karosai ir saulažuvės atsirado savaime.

Iš plėšrių žuvų toje pačioje kūdroje gyvena aštuoni albinosiniai šamai, kurie vėliau bus perkelti į kitą telkinį. Šamai sėkmingai maitinasi tuo pačiu pašaru, kaip ir eršketai. 

Mano nuostabai, nuleidus vandenį, sugavome ir kelis ungurius. Na, kad jie auginami tvenkiniuose, tai nėra naujiena. Įdomiausias faktas, kad jie kol kas iš jo nepabėgo, nors už kelių metrų yra kitas didelis tvenkinys.

Taip pat manau, būtina paminėti, kad šioje „baloje” sutelpa nemaža dalis mano auginamos vandens lelijų kolekcijos. Tarp lelijų puikiai jaučiasi ir pavėsį randa orfos su karpiu. Eršketai renkasi atviro vandens plotus, kur jiems nebūtų kliūčių plaukioti.

Žinoma, visą šitą žuvų gausą ir įvairovę išlaikyti kainuoja nemažai laiko ir pinigų. Bet ši nedidelė bala puikiai įrodo, kad ir mažame plote, turint noro ir laiko, galima užauginti žuvies visai šeimai.

Vilius Kairys