Thalia. Talija

Thalia gentyje tėra šešios oficialiai pripažintos rūšys, paplitusios Afrikoje ir Amerikose. Bendrinis šios genties augalų pavadinimas – aligatorių vėliava – lyg ir duoda užuominą apie aplinką, kurioje šie augalai sutinkami.

Thalia dealbata laisvai auganti tvenkinyje. Viliaus Kairio nuotrauka

Iškarto reiktų paminėti, kad oficialiai dabar (2021 metų pradžioje) Thalia genties  augalai lietuviškų pavadinimų neturi. Ir „talija” – tai tiesiog sulietuvintas genties pavadinimas. Talijos savo vardą gavo Vokiečių daktaro, parašiusio veikalą „Harco kalnų flora”, Johannes Thal garbei. Bet lietuviškai ausiai toks pavadinimas skamba gerai, todėl bent jau kol kas jį naudosime.

Talijos priklauso marantinių (Marantaceae) šeimai. Visos jos – vandens ar šlapynių augalai. Todėl labai gerai tinka vandens telkinių pakrančių apželdinimui. Deja, šie augalai kilę iš tropinių platumų, todėl žiemai juos geriausia yra įnešti į šiek tiek šviesias, vėsias patalpas, pavyzdžiui, rūsį ar garažą, kur temperatūra laikosi apie +10ºC. Kol kas tik bandomo išsiaiškinti, kaip talijoms sekasi žiemoti mūsų klimate lauko sąlygomis, šių bandymų rezultatai dar paaiškės tik po kelių metų. 

Dirvožemio charakteristikoms talijos nėra labai išrankios. Joms tiks bent koks dumblo ar humuso turintis gruntas. Šie augalai mėgsta „pavalgyti”, todėl vegetacijos laikotarpiu būtina tręšti vandens augalams skirtomis trąšomis, turinčiomis nemažą azoto dalį. 

Thalia genniculata šiltnamyje

Talijų augimas ir išvaizda priklauso nuo aplinkos sąlygų. Kuo šilčiau, tuo didesnis keras. Auginamos šiltnamyje jos pasiekia įspūdingą ūgį. jei auginsime lauke, kerai bus žemesni, kompaktiškesni, žiedynkočiai trumpesni, o lapų spalva kiek tamsesnė. 

Iš žiemojimo vietos talijos išnešamos praėjus stipresnių atšalimų pavojui. Geriausia pradžioje jas paauginti šiltnamyje. Ir tik sužydėjus alyvoms ir praėjus šalnų pavojui, pernešti laukan į vandens telkinį. 

Po priverstinės žiemos ramybės periodo talijos bunda vangiai, augti įsibėgėja pamažu. Sužydi liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesiais. Labai nesunku atskirti, ar talija leidžia naują lapą ar „voke” pasislėpusį žiedyną. Vos prasikalęs lapas yra susisukęs gerai pastebima spirale, o „voke” esantis žiedynas turi lygų paviršių.  Draugystė su vabzdžiai apdulkintojais nepastebėta, bet sėklų kartais pasitaiko. 

Atvėsus orams talijos įnešamos į žiemojimo patalpą su visais lapais. Taip jos ir žiemoja. Atmirę per žiemą lapai pašalinami pavasarį. Būtent tada ir geriausias metas jas persodinti bei padalinti kerus. 

Thalia dealbata žiedynas

Galima talijas auginti ir iš sėklų, jų daigumas paprastai būna geras. Daiginama drėgname humusingame substrate. tai gali būti durpės, pagerintos šiek tiek smėlio ar smulkaus perlito (tik ne per daug) arba daržininkų naudojamas durpinis substratas paprikai bei pomidorams. Tokiu substratu užpildytas vazonas panardinamas iki pusės į vandenį. substratas turi nuolatos būti šlapias. sėklos sėjamos ne giliau kaip 1 cm. Pradžioje, iki sudygs augalai, galima vazoną uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu. Pastatoma saulėtoje vietoje. 

Sudygsta talijos per kokias dvi savaites. Daigelius galima išpikuoti į tokį patį substratą vieno tikrojo lapelio fazėje. Išpikuoti prigyja gerai, čia nebūna nuostolių. Toliau – kuo šilčiau, šviesiau ir drėgniau. 

Paūgėję daigai sodinami į nuolatinį indą, kuriame praleis visą vegetacijos periodą. Tai turėtų būti ne mažesnis kaip 50 litrų talpos kubilas. Nesvarbu, ar talijas nardinsite kūdroje, ar auginsite oranžerijoje, pasodinus visada turi būti bent 5 cm tarpas tarp kubilo krašto ir substrato paviršiaus. Substratas turi būti visada apsemtas. Tad toks laisvas kraštas bus svarbus nešant augalus žiemoti ar laikant oranžerijoje. 

Kartais talijos užmezga vieną kitą sėkla

Vegetacijos periodu priežiūra paprasta. Jei augalas nepanardintas vandens telkinyje, o su visu kubilu stovi sausumoje – būtina papildyti vandens, kad substratas būtų nuolat apsemtas. Ir kas kelias savaites rekomenduotina duoti talijoms „pavalgyti” vandens augalams skirtų trąšų. 

Nedidelis rūšių skaičius gentyje turėtų vilioti kolekcionierius. Argi ne smagu turėti visą gentį savo oranžerijoje ar kūdros pakraščiuose. Deja, tai sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Labiausiai paplitusi rūšis yra Thalia dealbata, po to – T. genniculata, ir galiausiai – T. multiflora. Likusios trys rūšys yra faktiškai nežinomos, nesurasite net jų nuotraukų internete. 

Praėjusiais metais (2020) iš vieno draugo gavau T. dealbata daigą, kitas padovanojo T. genniculata sėklų, o T. multiflora nusipirkau internetinėje parduotuvėje. Labai norėjosi dar rasti T. densibracteata, T. pavonii ir T. petersiana. Bet visos mano paieškos baigdavosi arba neigiamais atsakymais iš botanikos sodų, arba visiška tyla iš entuziastų tuose kraštuose, kur šie augalai paplitę. 

Tiek šiam kartui. Tikiuosi ateityje atskirai supažindinti su kiekviena talijos rūšimi. O kol kas – nedidelė talijų, žaliavusių ir žydėjusių mano šiltnamyje praeitais metais, galerija.

Jogaila Mackevičius