Sagittaria. Papliauškos

Turint vandens telkinį visada svarbu išraiškingai papuošti priekrantės liniją. Čia dažnai norėtųsi skirtingų aukščių bei formų augalų, tiek žydinčių, tiek puošiančių tvenkinį lapų žaluma. Šiam tikslui puikiai tiks papliauškos, kurias galima priskirti tiek prie žydinčių, tiek prie lapinių. 

Papliauškos (Sagittaria) – nei didelė, nei  maža dumblialaiškinių (Alismataceae) šeimos augalų gentis, priskaičiuojanti apie 40 rūšių. Jos paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Visos papliauškos – vandens augalai, paplitę įvairiose platumose.

Papliauškų gumbai. Kairėje – S. australis, dešinėje – S. latifolia

Papliauškos greitai dauginasi šakniastiebiais, o taip pat formuoja gumbus, kurie atitrūkę gali plūduriuoti vandenyje ir nuplaukti nemažus atstumus, užimdami vis naujas teritorijas. Papliauškų gumbai turi daug krakmolo ir yra valgomi. 

Tai – labai dekoratyvia lapija pasižymintys augalai. Ant ilgų lapkočių išauga įvairios formos strėliški lapai. Iš lapų formos kildinamas ir angliškas genties pavadinimas arrowhead – strėlės antgalis. Kai kurios papliauškos skleidžia ir nuostabius stambokus žiedus. 

Auginimo sąlygoms papliauškos nėra išrankios. Jos gali augti tiek giliau pasodintos vandenyje, tiek ant kranto. Svarbu – neperdžiovinti šaknų.  Yra formų, visą gyvenimą praleidžiančių po vandeniu. Nesvarbus joms ir dirvožemio pH, rūgščių ar kalkių kiekis. Svarbu, kad užtektų maisto medžiagų. Geriau šie augalai auga turtingam humuso ar dumblingam dirvožemy. 

Galima papliauškas auginti ne tik vandens telkinyje, bet ir induose, komponuojant visiškai su vandeniu nesusijusiose kiemo vietose ar net gi oranžerijoje. Pavasarį pasodintos šiltnamyje, jos auga labai gerai. Tik vėliau, užėjus vidurvasario karščiams, lapai neretai apdega ir pats augimas stipriai sulėtėja. 

Žodžiu, vegetacijos metu vos keli rūpesčiai: kad neperdžiūtų šaknynas ir augalas turėtų pakankamai maisto medžiagų. 

Žiemai lepesnes rūšis galima įnešti į rūsį, jos puikiai peržiemos esant 0 – +10ºC temperatūrai. Papliauškos vegetaciją sėkmingai baigia ne tik nukritus temperatūrai, bet ir esant šviesos stygiui. Prietemoje ir vėsumoje iš miego gumbelių nepažadins niekas. 

Susipažinkime su keletu rūšių ir veislių.

Sagittaria sagitifolia

Strėlialapė papliauška  – Sagittaria sagitifolia – mūsų krašte gana dažnai sutinkama rūšis. Tai pati grakščiausia iš visų pas mane augančių papliauškų. Literatūroje yra nemažai painiavos, nurodant jos atsparumą šalčiui. Vienuose šaltiniuose i priklauso 6-9, kituose – net gi 3 šalčio zonai. Kaip ten bebūtų, jos puikiausiai pas mus auga ir žiemoja. 

Plačialapė papliauška – Sagittaria latifolia – turbūt labiausiai Žemėje paplitusi papliauškų rūšis. Natūraliai auganti Kanadoje ir JAV, o aklimatizuota daugelyje Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikų regionuose, Europoje, Australijoje. 

Sagittaria latifolia ‘Jumbo’ – stambi papliauškų veislė, turinti sultingus, kažkuo primenančius rabarbarus, lapkočius, dideles strėliškas, banguotas lapų plokšteles. Vegetatyvinis dauginimasis kiek silpnesnis nei kitų papliauškų, o poreikis maisto medžiagoms  – didesnis. Ir ne tik azotui – nuo jo pertekliaus lapai tampa salotiniai ir blyškūs, linkę trūkinėti ir nudegti saulėje. Bet net ir prastomis sąlygomis ‘Jumbo’ išaugina nemažai biomasės per vegetacijos sezoną. 

Sagittaria ‘Jumbo’ kūdroje tarp vandens lelijų ir talijų

Tačiau žydi šios papliauškos prasčiau už kitas. Mūsų klimato sąlygomis kartais ir po kelis metus nepavyksta sulaukti jų žiedų. O ir tolerancija šalčiui kiek prastoka. Tai – 6-9 šalčio zonos augalas. Žinoma, vandens augalams, kurių šaknų nepasiekia ledas ar įšalas, žiemojimas yra įmanomas ir vėsesnio klimato zonose. Bet mūsų klimato sąlygomis tokių stipresnių atšalimų niekada negali prognozuoti. Todėl geriausia jas auginti kubiluose, žiemai nustumiant toliau nuo vandens telkinio kranto, kur giliau.

Sagittaria australis ‘Benny’ kol kas neturi lietuviško pavadinimo. „Australis“ galėtų būti siejamas su Australija arba kildinamas iš lotyniško žodžio „pietinis“. „Pietinė papliauška“ – gal ir neblogai skamba. 

Sagittaria australis 'Benny'

Sagittaria australis ‘Benny’

Išskirtinis veislės bruožas – margi lapai, kurie tarsi mozaika sudaryti iš tamsiai žalių, gelsvų ir bordinių plėmų. Kuo geresnės augimo sąlygos, tuo lapai margesni, daugiau bordinės spalvos. 

Įvairiaspalvė Sagittaria australis ‘Benny’ lapija

Žydi ši veislė gana gausiai, nors žiedai dekoratyvumu ir nusileidžia kitoms papliauškoms. 

Paskutinioji ir atkeliavusių į mano ūkį  – Sagittaria montevidensis. Nelabai ir spėjau susipažinti su jos įgeidžiais. Atkeliavęs nedidelis daigas vasaros pabaigoje dar spėjo iki šalčių pražysti.  Nurodoma, kad tai 7-11 šalčio zonos augalas, todėl kol kas žiemojame rūsyje, ir tikiuosi, kad kitais metais i mane maloniai nustebins.

Stambūs Sagittaria ‘Jumbo’ gumbai

Ir pabaigai – paprastas papliauškų traškučių receptas. Kaip jau minėjau, krakmolingi papliauškų gumbai yra valgomi. Dažniausiai maistui įvairiuose šalyse yra naudojami  plačialapės papliauškos gumbai.

Norint paruošti gumbus maistui, juos reikia ištraukti iš dumblo, labai gerai nuplauti tekančiu vandeniu (dumblo skonis niekam nepatinka), nuskusti, dar kartelį nuplauti, nusausinti ir supjausčius riekelėmis iškepti gruzdintuvėje kaip bulves. Pasūdžius ar pabarsčius mėgstamais prieskoniais galima ragauti. Kad nenusinuodysite tai faktas, bet kadangi pats nesu šio patiekalo ragavęs, negaliu pasakyti, kaip į jį reaguoja lietuviškas skrandis. 

 

Jogaila Mackevičius
Viliaus Kairio nuotraukos