Žiedai virš vandens. 2015-ieji – lotosai

Kaip ir vandens lelijoms, lotosams šie metai nebuvo itin palankūs. Pasitikėdamas anksti atėjusiu pavasariu, persodinau juos anksčiau, dar balandy, patalpinau jau įprastoje vietoje šiltnamyje, pradėdamas laukti pirmųjų lapų ir, žinoma, žiedų. Deja, lotosai neskubėjo. Teko sunerimti – ar tik nebus kas per žiemą atsitikę ir šakniastiebis, nesėkmingai peržiemojęs, po persodinimo supuvo?

Bet taip neatsitiko, ir po kurio laiko pasirodė pirmieji lapai. Augo, skirtingai nuo praeitų metų, labai vangiai. Lapai buvo pablyškę, paveikti chlorozės, nusėti rusvų dėmių. Paprastai vos pradėjęs augti, lotoso šakniastiebis išsiurbia iš vandens daugumą maisto medžiagų, taip negailestingai nukonkuruodamas žemesniuosius mikroskopinius augalus – dumblius, nepalikdamas jokių šansų veistis melsvabakterėms. Šiemet šie mažieji dirbtinės lotosų ekosistemos įnamiai tiesiog klestėjo. Melsvabakterės ilgą laiką buvo užtraukusios visą vandens paviršių, likusių nepridengtą vos keleto lotosų lapų.

Pavasaris įsibėgėjo ir praėjo, prasidėjo vasara, šiluma lepinanti ne ką labiau. Tik antoje jos pusėje lotosai pagaliau įsibėgėjo ir nutarė sužydėti. Pirmasis žiedinis pumpuras pasirodė rugpjūčio pradžioje, o pražydo po trijų savaičių – rugpjūčio 23-iąją. Žydėjimas nors ne toks gausus kaip pernai, bet vis gi džiugino. Galerijoje jis toks, koks buvo, be pagražinimų, dirbtinio fono ar kitų įmantrybių: lotosas tarp agurkų ir pomidorų, apsuptas bazilikų…

◄ 1 2

Žinoma, taip vėlai įsibėgėjus, sunku reikiamu momentu sustot. Jau ir ruduo atėjo, ir stiprokos šalnos ėmė augalų lapus kandžioti, nugelto šiltnamy agurklai ir pomidorai, šiltnamis ištuštėjo, lotosai liko vieni. Vieni, bet su žiedpumpuriais. Vėl gi keista, anksčiau tokiomis sąlygomis jie jau senai būtų sušalę ir nudžiuvę, o šiemet laikėsi lyg niekur nieko.

Nerizikuodamas pražudyt šakniastiebio, pernešiau juos į rūsį visiškai nepasiruošusius, su žiedpumpuriais ir žaliais nenušalusiais lapais.

Ir tik pajutę, kad visiškai nebėra reikiamos šviesos, jie pagaliau pasidavė ir nuėjo miegot taip jiems nebūdingu žiemos miegu.

Tikėkimės, kad kiti metai bus šiems augalams palankiasni.

Tiesa, visose nuotraukose – riešutinio lotoso veislė ‘Vogue’, vienintelė likusi man nuo pernai. Tačiau greta augo ir geltonojo lotoso sėjinukai. Jei būtų palanki vasara, esu tikras, jie būtų pražydę. Bet šiemet apsiribojo tik gausios lapijos išauginimu ir, tikiuosi, subrandino stiprius šakniastiebius kitiems metams.