Lotosai. Pirmoji sėjinukų žiema, antroji vasara, persodinimas
Taigi, pirmąją žiemą sėjinukus laikiau garaže. Temperatūra iki +10°C (+4 – +8°C). Apšvietimas minimalus, kiek šviesos patenka pro langelį, bet jo šiuo laikotarpiu lotosams ir nereikia. Vandenį teko gal kelis kartus per žiemą papildyti (pilti reikia tik šaltą, aplinkos temperatūros vandenį). Keisti ir per daug judinti vandens ar pačių indų nerekomenduojama, kad nesusidrumstų nuo grunto.
Pavasariop vanduo visai nuseko.
Jei yra galimybė, lotosus galima pradėti žadinti nors ir sausio pabaigoje. Patalpa turi būti mažiausiai +24°C temperatūros (+28°C – dar geriau), labai šviesi su dirbtiniu apšvietimu, prailginančiu dieną iki 12-14 valandų. Jei tokios nėra, geriau palaukti balandžio mėnesio, ar net gegužės pradžios.
Vanduo atsargiai nupilamas. Šakniastiebis ištraukiamas iš seno substrato, nuplaunamas (aplinkos temperatūros vandeniu!), apžiūrimas, ar nėra pažeidimų, supuvimų. Sveiki lotosų šakniastiebiai yra šviesūs, tamsiai rudos tik senų lapų liekanos ir bamblius dengiantys lapeliai – žvyneliai. Persodinimas po ramybės – vienintelis tinkamiausias laikas ir padauginti lotosus. Vegetacijos metu dėl greitos medžiagų apykaitos jų geriau neliesti – nei persodinti, nei dauginti.
Nuotraukoje yra Nelumbo lutea sėjinuko šakniastiebis. Jis ne tipinės formos, nes prieš žiemojimą lotosų šakniastiebiai sustorėja, tampa kažkuo panašūs į jurginų gumbus, topinambų šakniagumbius. Juose susikaupia atsarginės maisto medžiagos. Šiuo atveju, matyt, sėjinukas nespėjo sukaupt pakankamai maisto medžiagų arba jas sunaudojo žiemos metu. Bet puvimo niekur nepastebėjau. Nusprendžiau šakniastiebio nedalinti, o sodinti visą.
Imamas toks pats ar didesnis indas. Kaip jau minėjau, lotosus galima sodinti į vazoną ir jį nardinti į didesnį indą su vandeniu ar baseinėlį, o galima tiesiog pripilti žemių į indą, kuris po to pripildomas vandens.
Pripilamas apie 10 cm daržo žemės sluoksnis (įmantrių substratų nenaudojau), į kurį galima primaišyti šiek tiek priemolio, molio, net gi akadamos (jei nepasirodys per brangu).
Žemė sudrėkinama iki purvo konsistencijos.
Ir į šį purvą „įmurkdomas” lotoso šakniastiebis.
Šakniastiebis paslepiamas purve, paliekant išorėje tik viršutinį augimo kūgelį. Lotosų šakniastiebių nereikia prispausti akmeniu ar kitu sunkiu daiktu. Jie, skirtingai nuo vandens lelijų, skęsta patys.
Tada atsargiai (svarbu, kad gruntas neišsiplautų) pripilama aplinkos temperatūros vandens iki indo kraštų (ar numatytos ribos).
Pastatoma šiltoje, šviesioje vietoje, pavyzdžiui, šiltnamyje. Po mėnesio…
Kaip jau minėjau, dėl aktyvaus metabolizmo lotosai jautrūs maisto medžiagų trūkumui, todėl gana greitai gali pasigauti chlorozę – lapo lakštas išblunka, pagelsta, gyslos lieka žalios.
Ši fiziologinė liga gydoma didinant azoto kiekį ir duodant papildomai geležies. Aš šiuo atveju naudojau trąšas – lazdeles žydinčioms gėlėms su guano.
Kiekvienas naujas lapas išauga vis didesnis. Iš pradžių jie būna vien tik plūduriuojantys. Pirmieji oriniai pasirodo praėjus beveik 2 mėnesiams nuo pasodinimo.
Toliau lotosas augina vien tik orinius lapus, plūduriuojantys pasirodo tik tada, kai šakniastiebis ima šakotis ir duoda smulkias šonines atžalas.
Kaip jau minėjau, šiltnamyje lotosai blogai pasijunta pomidorų kaimynystėje, tačiau gerai auga prie paprikų, agurkų. Vieni lapai keičia kitus. Senus lapus nereikia nupjauti, o tiesiog paslėpti po kitais lapais.
Lotoso lapų viršus padengtas savotiškais hidrofobiniais šereliais, kurie nesušlampa. Net gi purvinas vanduo nuo lapų nuteka jų nesutepdamas.
Stiprus lietus pralyja pro šiltnamio stilus. Pritaško žemių. Tačiau ant lapo laikosi tiek švaraus, tiek purvino vandens lašai. Nuo lotoso vanduo – kaip nuo žąsies…Jau antraisiais metais vidurvasarį lapai išauga įspūdingų dydžių, nors tai dar ne riba.
Į vasaros pabaigą augimas ima lėtėti. Rudenį išauga mažiau lapų nei nunyksta. Lapai trumpiau vegetuoja, greičiau nudžiūna.
Kažkaip sutapo, kad šis vytimas buvo kartu su agurkų (matosi fone) vegetacijos pabaiga.
Galiausiai nauji lapai nebeišauga, o esantys atmiršta.
Tada metas į vėsią patalpą – ir taip iki pavasario.
Jogaila Mackevičius